Beveik nematanti maratonininkė Aušra Garunkšnytė: „Svarbiausia – žmonės, kurie gali kovoti kartu“

 Nuo vaikystės regėjimo negalią turinti maratonininkė, paralimpietė Aušra Garunkšnytė sako, kad jos sporto karjeroje svarbiausi yra žmonės – tie, kurie paskatino pabandyti, padėjo atsitiesti po nesėkmių ir liko šalia net tada, kai pačiai ėmė stigti tikėjimo. Būtent artimųjų, trenerių ir bendruomenės palaikymas, pasak jos, dažnai tampa tuo veiksniu, kuris padeda ne tik startuoti, bet ir pasiekti maratono finišą.

Aušra prisimena, kad pirmieji jos žingsniai sporte nebuvo susiję su didelėmis ambicijomis. Lengvosios atletikos būrelį, kuriame buvo ir bėgimo rungtis, ji pradėjo lankyti dar pradinėse klasėse mokykloje, tačiau tuo metu sportas buvo veikiau būdas praleisti laiką su draugais.

„Vėliau paauglystėje kūno kultūros mokytojas pasiūlė treniruotis rimčiau, o klasės draugė paragino bėgti drauge. Tiesą sakant, sporto labai nemėgau – man tai buvo kančia, bet buvo smagu būti su draugais“, – juokdamasi prisimena sportininkė.

Paauglystėje Aušra išbandė ir kitų sporto šakų. Mokykloje žaidė aklųjų tenisą, šiek tiek plaukiojo, tačiau nė viena išbandyta kryptis taip ir netapo artima. Bėgimas liko jos kasdienybės dalimi – jis lydėjo ir studijų metais, kai sportininkė dar varžėsi vidutinių nuotolių rungtyse.

Maratono bėgimą atrado netikėtai

Mintis išbandyti ilgesnes distancijas vis pasigirsdavo iš aplinkinių. Aklųjų ir silpnaregių pasaulio ir Europos bėgimo čempionas Kęstutis Bartkėnas Aušrai nuolat sakydavo, kad ji turėtų pabandyti maratoną, tačiau pati šią idėją atmesdavo. Situacija pasikeitė visai netikėtai – po skambučio iš Lietuvos aklųjų sporto federacijos.

„Vienas sportininkas susirgo, todėl reikėjo žmogaus, kuris galėtų jį pakeisti pusmaratonio varžybose Kaune. Sprendimą reikėjo priimti greitai. Aš sutikau ir nuvažiavau bėgti. Tuo metu su manimi dirbo treneris Juozas Garalevičius, bet jis net nežinojo, kad savaitgalį išvykau į Kauną startuoti. Aš visiškai nesiruošiau tam pusmaratoniui, tiesiog nuvažiavau ir bėgau“, – pasakoja sportininkė.

Finiše Aušra suprato, kad ši distancija jai sukelia visai kitokį jausmą nei iki tol bėgti vidutiniai nuotoliai. Būtent tada atsirado mintis, kad galbūt verta keisti kryptį. Vėliau maratonas pamažu tapo pagrindine jos sporto kryptimi. O profesionalia maratonininke Aušra pasijuto tada, kai pateko į paralimpines žaidynes.

Trauma privertusi sustoti

Didžiausias išbandymas Aušros karjeroje buvo 2021 metų vasara, kai ji patyrė stresinį dubens kaulo lūžį. Trauma privertė atsisakyti starto paralimpinėse žaidynėse Tokijuje – varžybose, kurioms ji ilgai ruošėsi.

„Tai buvo labai sunkus laikotarpis. Buvau pikta ant viso pasaulio, nes labai norėjau startuoti. Aplinkiniams irgi nebuvo lengva matyti, kokia tuo metu buvau nusivylusi ir nelaiminga“, – prisimena sportininkė.

Atsitiesti padėjo aplinkiniai – šeima ir komandos nariai. Jie į situaciją žiūrėjo paprasčiau ir skatino judėti pirmyn.

„Mano šeima į viską žiūrėjo gana ramiai. Jie sakė: gerai, taip nutiko, vadinasi, taip turėjo nutikti. Susikaupi ir eini toliau. Kai grįžau po traumos ir pradėjau vėl bėgioti, kartais net pajuokaudavo – paklausdavo, kodėl šiandien neinu bėgti. Tokie momentai labai padeda“, – sako Aušra.

Komanda, kuri padeda pasiekti finišą

Nors iš šalies gali atrodyti, kad maratonas yra individuali rungtis, Aušra sako, kad už kiekvieno starto stovi didelė komanda žmonių. Su sportininke dirba įvairūs specialistai – treneriai, fizinio rengimo specialistai, psichologai. Jų palaikymas tampa ypač svarbus tada, kai kyla abejonių ar sunkumų.

„Kai būna sunku ar neramu, visada žinau, kad galiu su jais pasikalbėti. Jie išklauso, paskatina, padeda susitvarkyti su mintimis. Man labai svarbu jausti, kad šalia yra žmonės, kurie tavęs neteisia, o padeda siekti rezultato“, – sako sportininkė.

Aušra Garunkšnytė | Vytauto Dranginio nuotr.

Svarbus žmogus varžybose yra ir gidas – bėgikas, kuris trasoje padeda orientuotis. Pasak Aušros, prieš startus jie stengiasi kuo daugiau laiko praleisti kartu treniruotėse, kad atsirastų tarspusavio pasitikėjimas.

„Su gidu mes nebėgiojame kartu visą laiką, nes jis ir pats yra maratonininkas. Tačiau prieš mano startus stengiamės dažniau susitikti, kartu treniruotis ir bendrauti. Norisi, kad varžybose būtume viena komanda“, – pasakoja Aušra.

Ilgų distancijų bėgimas dažnai siejamas su fizine ištverme, tačiau Aušra atvirai pripažįsta, kad didžiausias iššūkis neretai slypi psichologijoje. Net ir puikiai pasiruošus treniruotėse, varžybų metu gali atsirasti abejonių, kurios apsunkina finišą. Pasak jos, kartais gali būti puikiai pasiruošęs varžyboms, bet trasoje vis tiek atsiranda abejones sukeliančių momentų, tada labai svarbu prisiminti, kiek darbo įdėta, ir kad vis tiek turi pasiekti finišą. Pastaraisiais metais sportininkė daug dirbo su savimi ir džiaugiasi, kad pavyko sustiprėti.

Bendruomenė, kuri palaiko

Aušra pastebi, kad požiūris į negalią sporte per pastaruosius metus keičiasi. Anksčiau, ypač jos paauglystėje, kai kurie treneriai būdavo linkę sportininkus su negalia labiau saugoti ir mažinti reikalavimus. Tačiau pati ji visada norėjo visai kitokio požiūrio.

„Kai buvau paauglė, dalis trenerių dažnai būdavo labai atsargūs – tarsi saugodavo, neprašydavo maksimalių rezultatų ar labai intensyvių treniruočių. Bet man visada norėjosi, kad su manimi dirbtų taip pat kaip su visais kitais sportininkais. Aišku, kartais reikia atsižvelgti į tam tikrus dalykus, bet aš nenoriu būti išskiriama vien dėl to, kad turiu regėjimo negalią“,– sako sportininkė.

Aušra pastebi, kad bėgikų bendruomenė Lietuvoje yra labai draugiška. Net ir treniruočių metu dažnai galima pajusti bendrystę – žmonės pasisveikina, palinki sėkmės ar tiesiog pasidomi, kaip sekasi.

„Bėgioji ir net nepažįstamas žmogus prabėgdamas pasisveikina. Varžybose lietuviai dažnai palinki sėkmės ar paklausia, per kokį laiką planuoji nubėgti atstumą. Tokie paprasti dalykai labai motyvuoja ir primena, kad esi bendruomenės dalis. Labai svarbu turėti šalia žmones, kurie palaiko ir tiki tavimi – su stipria komanda viskas tampa daug lengviau. Todėl ypač įkvepia tokios iniciatyvos kaip „Camelia“ kartu su Lietuvos paralimpiniu komitetu vykdoma socialinė iniciatyva „Kartu vienas dėl kito“, kuri dar kartą primena, kokią svarbią vietą užima buvimas drauge“, – sako ji.