Gėdą jautęs Sabonio treneris spaudos konferencijoje rėžė tiradą be užuolankų: „Jūs neatstovausite „Kings“ taip, kaip šiandien“

 Triuškinamą nesėkmę NBA patyrė Sakramento „Kings“ (3/9) krepšininkai, kurie namuose 100:133 (34:37, 12:29, 22:39, 32:28) nusileido Atlantos „Hawks“ (7/5) ekipai ir patyrė ketvirtąją nesėkmę iš eilės.

Po rungtynių „Kings“ strategas Dougas Christie vykusioje spaudos konferencijoje negailėjo kritikos auklėtiniams dėl šio pasirodymo ir kalbėjo apie parodytą nenorą kovoti.

„Mes neturime žmonių, kurie nori kautis. Taškas“, – savo kalbą pradėjo D. Christie.

– Ar tai ateina iš rūbinės?

– Reikia pažvelgti į veidrodį ir pasakyti sau. Mes rodysime kiekvienam individualų vaizdo įrašą: jei toks tavo kovingumo lygis – tai nepriimtina. Taškas. Mes turime kautis. Tai viskas. Tai nebuvo aukšto lygio kova. Kita komanda žaidė sunkiai. Jie jauni, bet jiems prireikė kelerių metų, kad susirinktų tinkamus žaidėjus su atletiškumu ir dydžiu, ir jie tai padarė. Bet esmė ta, kad jie tiesiog kovoja. Jie tiesiog bėga į greitą puolimą ir rungtyniauja. Nieko ypatingo. Bet kai žaidi prieš tokią komandą, tu turi kautis. Taškas. Ir jei to nedarai, rezultatas bus toks pats kiekvieną kartą. Rezultate – 33:8 greitame puolime. Kiekvienas žmogus turi pažvelgti į veidrodį. Aš pats kas rytą tai darau. Darysiu viską, ką galiu, kad pataisytume kryptį, bet tai nepriimtina. Taškas. Ir jei jie bus atviri sau, jie jums pasakys tą patį.

– Trečiajame kėlinyje išėmėte visus starto penketo žaidėjus. Ar tai buvo žinutė?

– Greito puolimo santykis 33:8. Kiekvienas žmogus, įskaitant mane, turi pažvelgti į veidrodį. Aš tai darau kas rytą. Darysiu viską, ką galiu, kad sutvarkytume situaciją, bet tai nepriimtina. Taškas. Ir jei jie bus atviri sau, pasakys tą patį.

– Ką jums pasako statistika?

– Tai rodo, kad negrįžtame atgal, nesikalbame, nestatome gynybos sienų, nesame fiziški. Tai susiję ir su mūsų metimų pasirinkimu. Jei mėtysime blogus metimus, nesubalansuotus metimus ir prarasime kamuolius – štai turime 20 klaidų, 20 praleistų taškų po jų ir 33 taškus greitame puolime. Čia viskas – tik apie kovą ir pastangas. Taškas. Galėtume su ta komanda žaisti dešimt kartų ir nemanau, kad gautume tokį rezultatą dar kartą. Ypač po šito. Jei tik turėtume bent kiek pasididžiavimo.

– Visos keturios pralaimėtos rungtynės buvo panašios. Ar matote žingsnį atgal per šį laiką?

– Yra pasitikėjimas, įvairūs veiksniai, bet jūs esate profesionalai. Jūs pasirašėte dėl to. Ši lyga yra sunki. Tai tik dvyliktos rungtynės – dar labai daug krepšinio. Jūs jau įrodėte, kad galite tai daryti. Žaidėte prieš Oklahomą ir kovojote aukštu lygiu. Važiavote į Milvokį ir juos nugalėjote. Kovojote prieš geras komandas. Ir neklyskite – visos šios komandos, Minesota – Vakarų konferencijos finalas, Oklahoma – Vakarų konferencijos finalas, būsimi čempiona, Denverio „Nuggets“ – pusfinalis. Tai labai geros komandos. Bet niekam tai nerūpi. Turite išsikapstyti patys. Jei kada nors žaidėte salėje, aikštėje, kieme ir jus išvarė iš aikštės – žinote, kad pagarbos negausite. Aš visur buvau, esu gavęs gerų pamokų. Bet žinote, ką darau? Grįžtu. Ne, taip nebus. Jūs neatstovausite Sakramento „Kings“ taip, kaip šiandien. Ne kol aš čia. Tai neįvyks. Aš realistas, tai mūsų darbo dalis, bet užsivilkus šiuos marškinėlus reikia juos atstovauti deramai. Žmonės turi ateiti į areną ir išeiti iš jos didžiuodamiesi tuo, ką matė. Ne jausdami gėdą. Atsiprašau, bet tai nepriimtina. Šita situacija – paprasta. Čia net nėra ką nagrinėti. Kartais grįžti, žiūri vaizdo įrašą, analizuoji, bet šįkart to net nereikia. Mačiau viską gyvai ir to pakanka.

– Starto penketas vėl atsiliko, o atsarginiai atrodė gerai. Koks skirtumas tarp šių dviejų penketų?

– Skirtumas akivaizdus. Starto penketo rodikliai – minus 31, minus 38, minus 34, minus 20. Jie turi pažvelgti į save ir suprasti: kai kovojame aukštu lygiu, galime žaisti prieš bet ką. Su Denveriu ketvirtame kėlinyje atsilikinėjome vos keliais taškais, su Milvokiu kovojome iki galo. O dabar – toks pasirodymas. Tai tik klausimas, ar susiriši batraiščius ir sakai: „Aš pasiruošęs šitam gyvenimui ir tinkamai atstovausiu.“ Mūsų šeimos yra čia, arenoje. Šie žmonės yra mūsų šeima. Ir aš tikrai neisiu į aikštę taip juos atstovaudamas. Gerai, kad mano žmona ir sūnus buvo namie.

– Jūsų ryšys su sirgaliais visada buvo stiprus. Esate sakęs, kad norite, jog jie kas vakarą didžiuotųsi komanda. Kaip, jūsų manymu, jie turėtų jaustis dabar?

– Bus gerai, bet dabar sunku. Sakiau vakar – kai pradedi purtyti narvą ir sakai, kad taip būti negali, ne visi sureaguoja taip, kaip norėtum. Bet mes tai darysime. Ir kai pereisime per šį etapą, viskas pasikeis. Bet šiąnakt man buvo gėda. Norėjau pats apsivilkti marškinėlius būdamas 55-erių. Pasirodyčiau geriau. Gal nebegaliu greitai judėti, bet bent jau išnaudotų visas šešias pražangas. Nes dabar varžovai tiesiog bėga, niekas jų nestabdo, o kai jie griebia, stumia, laiko – teisėjai sako, „taip jie žaidžia“. Ir jie teisūs – taip ir reikia žaisti. Teisėjai visų pražangų nesušvilps. Bet kai mes visai neliečiame varžovų, o tada prilieti jį – iškart pražanga. Ir tada dar piktinamės teisėjais, bet teisėjai čia ne prie ko. Tai – individualus reikalas. Kiekvienas turi nuspręsti, kad eis ir kovos.

– Komandoje turite daug patyrusių žaidėjų, lyderių. Kaip norėtumėte, kad jie sureaguotų?

– Norėčiau, kad vadovautų. Jūs patys pasakėte – veteranai ir lyderiai. Tai tegul vadovauja. Nes jauni žaidėjai žiūri į juos. Ir aš visiems tiems jauniems parašysiu žinutę: tai, kas įvyko, nepriimtina. Net negalvokite, kad tai normalu. Neleisiu jums to priimti. Tai negerai. Jie turi vesti. Ką norite duoti šiai komandai? Šiam miestui? Jei norite kažko daugiau nei tai, kas buvo – vadovaukite. Kalbėkite. Rodykite pavyzdį. Eikite į aikštę ir parodykite. Gal turite tik dešimt gerų minučių – tai ir žaiskite tas dešimt, o ne plūduriuokite trisdešimt. Žaidimas turi būti gerbiamas. Yra būdas, kaip reikia žaisti šį žaidimą ir šiandien tai nebuvo tas būdas. Pagarba Atlantos komandai, nes jie žaidė teisingai.

– Jūsų ryšys su miestu ir sirgaliais visiems žinomas. Kaip priversti žaidėjus rūpintis tuo taip pat, kiek rūpi jums?

– Šitas klausimas yra apie ne apie mane. Aš žinau, ką jaučiu. Žinau, kada keliuosi ryte, kiek laiko skiriu darbui, kaip rimtai jį vertinu, ko noriu iš žaidėjų. Ir žinau, ko nori organizacija. Bet kiekvienas žmogus turi to norėti individualiai, pažiūrėti į veidrodį. O po to – veikti kartu. Ir čia mes stringame – tarp individualumo ir komandinio jausmo. Individuliai turi eiti į aikštę ir atiduoti viską, komandoje – turi mylėti savo brolius, padėti, kalbėtis, dėti papildomas pastangas gynyboje, šokinėti dėl kiekvieno kamuolio. Gynyba – ne silpniems, todėl ne visi ją žaidžia. Bet kol aš čia, mes turėsime komandą, kurią žmonės gerbs. Nenoriu, kad mūsų sirgaliai priimtų tai. Yra žaidėjų, kurie gal nėra tokie talentingi, bet daro viską teisingai, todėl ir atsiranda ledo ritulio keitimų idėja – trumpi, intensyvūs pasirodymai. Turime jaunų žaidėjų, bet jie bent jau stengiasi.

– O ką sako jūsų veteranai? Turėjote išimti visus penkis.

– Jie sako, kad nori kautis, bet kalbėti galima viską. Šitas darbas nėra apie kalbas. Čia ne teismo salė ir ne debatų laida. Čia fizinis žaidimas. Galite sakyti, ką norite, bet kai kamuolys metamas į viršų – tada reikia įrodyti. Kiekvieną vakarą, visas 48 minutes, po 24 sekundes kiekvieną ataką. Taškas.