Į Lietuvos MMA narvą grįžtantis R.Krilavičius: „Atėjo mano laikas griaudėti ir dominuoti“ (5)

2022.11.25 09:50
Mantas Stankevičius
Sportas.lt žurnalistas
Raimondas Krilavičius l Manto Stankevičiaus nuotr.

Raimondas Krilavičius l Manto Stankevičiaus nuotr.

„O, vaikeli... Čia tai klausimas! Lietuvoje paskutinį kartą ringe kovojau 2019-aisiais su Vitoldu Jagėlo. Treji metai. Dabar net juokinga prisiminti. Tada buvau tik besibeldžiantis į mišrių kovų menų duris, niekas manęs nežinojo. Dabar jau turiu mane palaikančių žmonių ratą“, – šypsojosi „Sparta Fight Gym“ kovotojas Raimondas Krilavičius (6-2-1).

Nors pats kovotojas kuklinasi, tačiau jo kova Lietuvoje yra viena laukiamiausių. Sutartį su KSW organizacija turintis lietuvis savo pasirodymu nudžiugins dar šiais metais: vyksta intensyvus pasirengimas pasirodymui „UTMA Winter Edition“ turnyrui, kuris vyks gruodžio 8 dieną atnaujintoje Kauno sporto halėje. Narve „spartietis“ susikaus su Prancūzijos MMA kovotoju Nayebu Hezamu (17-23-0).

„Žinau, kad turiu gerbėjų, todėl atsirado jaudulys prieš kovą, – sportas.lt prisipažino R.Krilavičius. – Anksčiau tiesiog kovodavau ir nesukdavau sau galvos. Tylu ramu būdavo po mano kovų. Gal šiek tiek gerbėjų atsirado po kovų su V.Jagėlo. Tačiau dabar kirba smagus jaudulys, nes sulaukiu žinučių, kuriose dažnas klausimas, kada ir kur kovosiu. Žmonės domisi. Džiugu. Tikiuosi, kad mano kova visiems padovanos daug gerų emocijų“.

– Rugpjūčio mėnesį nugriaudėjo žinia, kad pasirašei sutartį su KSW. Jau gruodis ant nosies!

– Mano kontraktas su KSW yra „laisvas“. Tai buvo mano būtina sąlyga, nes žinojau, kad norėsiu kaltis ir kitur. Sutartyje yra nurodyta, jei iki mano paskirtos kovos KSW yra tam tikras terminas, galiu kautis kitose organizacijose. Dabar žinau, kad kovą UTMA organizacijoje ir mano debiutą KSW skirs beveik du mėnesiai. Telpu į terminą. Atvirai? Man netgi smagu turėti grafiką: čia sukovoju, čia sukovoju. Esu žiauriai laimingas. Anksčiau turėjau nelaimingą aurą traumoms. Tai buvo psichologiškai sunkus etapas. Jis baigėsi ir tikiuosi, kad sistemingai keliausiu savo karjeros keliu. Aš žinau, kad man viską reikia daryti dabar.

Raimondas Krilavičius l Manto Stankevičiaus nuotr.

Raimondas Krilavičius l Manto Stankevičiaus nuotr.

– Paskutinė tavo trauma – petys. Kaip savijauta dabar?

– Dabar mano petys – raketa (juokiasi). Viskas su juo gerai. Nejaučiu jokio diskomforto – smūgiuoju, metu, griaunu, pripratau prie šiurkštaus darbo. Mano petys – puikus specialistų darbas. Žmonės gąsdino, kad mano karjera jau baigta, bet... Aš čia, aš treniruojuosi.

– Daugiau negu porą mėnesių treniravaisi JAV. Žinau, kad daugeliui MMA kovotojų tai gali pasirodyti didele svajone?

– Kaip tai atrodo? Kuo Amerika skiriasi ypatingai nuo Lietuvos MMA atžvilgiu? Amerikoje chebra sistemingai eina į treniruotes kaip į baisų darbą. Ryte treniruotės trunka dvi valandas. Jie visi ateina anksčiau – dirba, dirba, dirba... Viskas yra per sunkų darbą. Tuo jie nuo mūsų ir skiriasi. JAV yra labai daug gerų atletų, super žvaigždžių, kurie visi kaip komanda dirba. Visiems gali pasirodyti, kad MMA, boksas, kikboksas yra individuali sporto šaka. Ne, tu netapsi čempionu, salėje dirbdamas su maišu. Visi JAV dirba kaip komanda, žiauriai vienas kitą palaiko. Nesvarbu, kuriame sporto klube kas sportuoja – nėra skirtumo: „Esi amerikietis? Aš tave palaikau... Mes gyvename toje pačioje valstijoje? Palaikau tave“. Ten chebra nuolat palaiko ryšį. Lietuvoje? Puikiai žinome, kad to nėra – kažkokios nuolatinės vaikiškos intrigos. O ten nesvarbu – Michaelas Chandleris sportuoja Floridoje „Kill Cliff FC“, o Dustinas Poirier toje pačioje Floridoje, bet „American Top Team“ – prasilenkia gatvėje ir labai gražiai bendrauja. Tai mačiau savo akimis. O mes... Esame trupinėlis šitame pasaulyje, bet bandome iš savęs kažką „statyti“. Štai, kuo mes skiriamės. Mes neturime komandinio darbo. Jei visi susibėgtume į krūvą ir vienas kitam padėtume, turėtume visai kitokius rezultatus.

– Kas dar nustebino? Kaip patį pakeitė patirtis JAV?

– Nuoširdžiai pasakysiu, kad nežinau, kas manyje įvyko, bet pradėjau kitaip jausti MMA kovą. Iš savęs pradėjau reikalauti daugiau. Kiekvieną kartą prieš treniruotę pradėjau dirbti papildomai. Po treniruočių toliau dirbu, mušu letenas... Ir neketinu nustoti. Be to, keičiu stovyklas. Lankausi pas „Vale Tudo MMA Akademijos“ auklėtinį Lauryną Urbonavičių. Griežtai. Susidariau savo ritmą. Kas pakeitė mano vidinį kovotojo gyvenimą? Tai – lūžis. Bet aš net nemoku paaiškinti, kas nutiko. Anksčiau aš dirbdavau, tačiau, atrodo, „nedadirbdavau“. O dabar atrodo, koją nusikasiu, bet viską padarysiu iki galo. Neįsivaizduoju, kaip apibūdinti savo emocijas. Jaučiuosi labai stiprus, agresyvus treniruotėse, jaučiuosi galintis eiti į priekį. Galų gale, JAV stovėjau su topiniais kovotojais. Sužinojau tai, ką noriu sužinoti – ar galiu su jais konkuruoti. Mano manymu, aš galiu.

– Iš arti pamatei ir treniravaisi su žmonėmis, kuriuos daugelis yra matę tik ekrane? Kaip viskas atrodo realybėje?

– Didžiausią įspūdį paliko „One Championship“ buvęs dviejų svorio kategorijų čempionas Aungas La Nsangas. Pamenu, atvariau į salę, o žvaigždžių ten – ir Kamaru Usmanas, ir Gilbertas Burnsas. Aš buvau apsirengęs rūbais, ant kurių – mūsų trispalvė. O mūsų vėliavos labai panašios, tik pas juos žvaigždutė yra. Jis priėjo, apsikabino mane ir aprodė visą salę. Aš buvau apšalęs. Jis man yra kažkas „Vau“. Kažkas gali domėtis UFC, bet šis kovotojas man visada buvo įsimintinas. O jis taip paprastai priėjo, viską aprodė. Iki šiol su juo susirašome, apsikeičiame smagiomis frazėmis, palinkėjimais. Kai kurios žvaigždės man padarė didelį įspūdį kaip asmenybės. Kai kurie, deja, paliko neigiamą įspūdį. Pavyzdžiui, K.Usmanas – iš tolo spindi arogancija. M.Chandleris toks ant ribos buvo. Bet pasilikau tik geras emocijas...

Raimondas Krilavičius l Manto Stankevičiaus nuotr.

Raimondas Krilavičius l Manto Stankevičiaus nuotr.

– Ar tiesa, kad UFC ten yra kiekvieno MMA kovotojo svajonė?

– Kiekvieno tikslas ten yra būti geriausiu iš geriausių. Tačiau man patiko trenerio pozicija. Jis sakė, kad kiekvienas iš besitreniruojančių gali patekti į UFC. „Realu, geri jūs“, – sakė jis. Bet jis tuoj pat privertė susimąstyti: pagalvokite, kad tai nebūtų padaryta per greitai. Nereikia treniruotis tam, kad tikslas būtų patekti į UFC. Viską reikia daryti, kad tikslas būtų kuo ilgiau ten išbūti. Tiesiog treneris priminė, kad vienam kontraktui į UFC keliauti gali labai daug kovotojų. Taip, JAV yra labai daug kovotojų, kurie nori kaltis pačiame aukščiausiame lygyje, bet ne visi jie dabar veržiasi į UFC. Juda ten visi žingsnis po žingsnio. Chebra neskuba. Ne taip kaip mes: trys KOK kovos ir viskas, varau i UFC. „UFC, paimk mane“ – ne, taip nieko nebus. Galiu pasakyti paprastai, jei iš to gym'o ateitų paprastas bičiukas ir lietuviams pridarytų labai daug problemų. Nors daugelis gal tik pasijuoktų iš organizacijos, kurioje jis kalasi. Bet kaip jie dirba... Įsivaizduok, jie raundą kartais daro 15 minučių ir suka ratu. Tai ką jiems reiškia atidirbti penkias minutes didele jėga? O mes čia viską iš lėto sau darome...

– Ar sulaukei pasiūlymų likti JAV, pasirašyti sutartį su kuria nors organizacija?

– Turėjau pasiūlymų... Ir turiu.

– Kas sustabdė?

– Pirmiausia, mano komanda yra čia, Lietuvoje. Stabdo mano santykis su treneriu Andriumi Šipaila ir noras pakilti į aukščiausią lygį besitreniruojant Lietuvoje. Visi svajoja apie čempionų diržus. O aš tiesiog noriu būti nerealiai geras kovotojas, kuris pakilo į aukštumas pats. Kuomet pakilsiu į lygį, apie kurį dabar galvoju, kuomet turėsiu sutartį su „One FC“, „Bellator“ ar UFC, galbūt, pasitarsiu su savo komanda ir pažiūrėsiu, kur man būtų geriau stovyklauti. Bet šiai dienai viską noriu padaryti būdamas Lietuvoje. Aišku, gal kvailai tai skambės... Mane myli „Sparta Fight Gym'as“, Andrius, todėl noriu atsilyginti tuo pačiu. Noriu pažiūrėti, ar sugebėsiu. Duodu sau laiko, neskubu. Tiesiog noriu jaustis užtikrintas, kad galiu į UFC patekti ne vienam kontraktui, nenoriu bijoti, kad po vienos nesėkmės mane gali išmesti.

– Sugrįžkime į dabartį – jaudiniesi dėl artėjančios kovos?

– Dėl kovos nesijaudinu. Laukiu jos. Atrodo, rytais atsikeliu su gera nuotaika, nes galvoje tik ir skamba „Tuoj kalsiuosi“. Kiek neramu dėl žmonių, kurie ją stebės. Norėsiu, kad kovą stebėtų mano pirmoji dziudo trenerė Zinaida Grinevičienė. Jausiu didelę atsakomybę prieš ją. Dar, žinoma, yra ir gerbėjai... Jaudinsiuosi tik dėl to. Kova? Tiesiog žiauriai noriu parodyti, ką galiu.

Raimondas Krilavičius l Manto Stankevičiaus nuotr.

Raimondas Krilavičius l Manto Stankevičiaus nuotr.

– O gerbėjų armija tavo tikrai nėra maža!

– Taip, bet manau, kad prie to prisidėjo tai, kad esu išsakęs savo nuomonę dėl tam tikrų dalykų. Gal kažkam ta nuomonė patiko, gal kažkam mano pozicija pasirodė sportiška. Aš visada sakiau, kad sportininkai turi jausti vienas kitam pagarbą. Aš bandau toks būti. Gal kažkam tai ir patinka, gal kažkam pasidarė įdomu, ką pats galiu tame narve. Suprantu, kad daugelis mano, kad aš tik „Instagram“ storius galiu kelti. Žinau, yra tokių. Gaunu žinučių: „Ei, kada pasirodysi ringe, užteks tą salę trinti“. Bet aš nedarau mūsų „žvaigždžių“ – visokiausių misiūnų, dirksčių ir rimkenzų – klaidų. Aš per galvas nelekiu ir nesistengiu kuo greičiau sužavėti savo publikos. Aš turiu savo karjeroje du pralaimėjimus, daugiau nebeturiu gyvybių – negaliu sau leisti pralaimėti. Noriu eiti savo keliu taip, kad niekam klausimų nekiltų. Aš nenoriu teisėjų sprendimu laimėtų kovų. Nenoriu. Dabar aš noriu griaudėti.

– Pameni tuos pralaimėjimus?

– Kiekvieną dieną.

– Pasakok!

– Pirmasis mano pralaimėjimas buvo Lenkijoje (prieš Michalą Balcerczaką, – aut.past.). Aš beveik neturėjau kovinės patirties. Tai buvo mano antra profesionali kova. Paskambino man tada mūsų super promo menedžeriai Lietuvos. Pats buvau ką tik atsiradęs „rinkoje“. „Gal nori važiuoti?“ – paklausė manęs. Jie man pasakė užmokestį. O aš nepasirengęs, nežinodamas, kas yra profesionalus sportas, nuvažiavau. Pirmame raunde gavau bakstelėjimą į smakrą, nenukritau, tik susvirduliavau... Lenkams to užteko ir kova buvo nutraukta. Manęs net „nedamušinėjo“, likau stovėti ant kojų. Taip, kikbokso kovoje, būtų skaičiuojamas nokdaunas. Antra kova? Vėl mano kliauza. Supermenedžeriai nuvežė mane į Latviją (2018-aisiais, aut.past.). Atvažiavau nusimetęs svorį iki 77 kilogramų. Varžovas stojo ant svarstyklių – 85 kilogramai. O aš jaunas, žalias, durnas. Manęs paklausė, ar kovojame, aš ir atsakiau, kad kovojame. Atsidaužiau tris raundus ir teisėjų sprendimu pralaimėjau Arturui Ozolinšui. Neturėjau nei supratimo, nei ką... Vežė mane, o aš važiavau. Lietuviai menedžeriai yra debilai – savo tautiečius degina. Ir dar kiek pavyzdžių galėčiau įvardinti... Tikiu, kad sportininkai, kurie skaitys interviu, iškart supras, apie ką kalbu, ir kas yra ties debilai, kurie deginu mūsų lietuvius dėl kažkokių kelių šimtų eurų uždarbio. Kartais manau sutikęs net į snukį duoti. Nes aš viską prisimenu, dabar darau karjerą ir man tai trukdo. Aš kliauzas dariau, manęs niekas nepaprotino, neturėjau tvirto užnugario, todėl dabar turiu tokį rezultatą. Tačiau pamokas išmokau ir padarysiu viską, kad tai nepasikartotų.

– Žinai ką nors apie būsimą priešininką?

– Pasakysiu paprastai, aš tiesiog noriu į narvą. Nesidomėjau, nežiūrėjau. Važiuojam ir viskas. Tai bus mano įžanginė kova prieš KSW. Jokiomis analizėmis neužsiėmiau, tiesiog eisiu ir padarysiu savo darbą.

– Žinau, kad nuolat esi geros sportinės formos. Ar šįkart, grįžus iš JAV, pasirengimas kažkuo pasikeitė?

– Amerikoje supratau vieną dalyką – nesu nei už vieną talentingesnis, geresnis. Kuo galiu visus aplenkti – tai juodu sunku darbu. Tai ir darau. Mano tikslas – dirbti, kad net galva svaigtų, kad man būtų bloga. Kad ir kiek tai man kainuos, pats pasirinkau šį kelią. Nutrūks man kažkas, mirsiu – darysiu viską. Šįkart mes daug bendraujame su treneriu, daug kalbamės, dalijamės įžvalgomis. Viskas gaunasi puikiai.

– Tave nustebino UTMA pasiūlymas?

– Šiek tiek. Pamenu, kad gavau žinutę, ar mane domintų. Aptarėme visas sąlygas. Norėjau V.Jagėlo... Bliamba, kaip aš jo noriu (juokiasi). Bet bijo jis manęs. Smagu, kad jis manęs bijo. Aš žinau, kad jis nėra joks čempionas svorio kategorijoje iki 77 kilogramų. Nėra jis joks čempionas šitame Lietuvos kieme.

– Bet tau skauda dėl tų dviejų jūsų kovų – viena neužskaityta, kita baigėsi lygiosiomis?

– Lygiosios?

– Oficialiai, protokolose lygiosios!

– Ech, o kaip gi neskaudės? Kaip jau čia neskaudės? Pirma kova – pasakė, kad kalamės pagal UFC taisykles, po to pareiškia, kad neįskaitoma. Antra kova? Dvidešimt kartų ją žiūrėjau. Su chebra, su sportininkais žiūrėjome. Visi ten mato mano pergalę. Kovos pabaigoje komentatorius pats sako, kad aš laimėjau. O teisėjas iškelia abiejų rankas. Aš nenoriu būti lygiai su juo. Noriu kovos, noriu, kad „sherdog'e“ prie jo pavardės būtų „Loss“ kovoje su manimi. Ir viskas. Jei tik jis nori, bet kada. Aš tikrai neįžeidinėju, nesimėtau žodžiais – jis geras, geriausias, bet sukovokime ir viskas. Man skauda. Man nepatinka, kad jis yra laikomas čempionu. Nėra jis čempionas.

– Tai kas dabar geriausias 77 kilogramų svorio kategorijoje?

– O tu žinai, kaip arogantiškai tai nuskambės?

– Žinau.

– Raimondas Krilavičius geriausias. Jei kas nors kitaip galvoja, galiu sukovoti. No problem. Beje, R.Krilavičius žada griaudėti svorio kategorijoje iki 70 kilogramų.

Raimondas Krilavičius l Manto Stankevičiaus nuotr.

Raimondas Krilavičius l Manto Stankevičiaus nuotr.

– KSW debiutas vyks būtent šioje svorio kategorijoje?

– Taip. Amerikoje, įsivaizduok, stoviu poroje su 77 kilogramų kovotoju G.Burnsu, o jis šiaip bičas sveria 100 kilogramų. Sunku man su juo buvo. Ar tai buvo ženklas, ar kas, bet po dviejų savaičių į salę atvyko KSW čempionas 70 kilogramų svorio kategorijos Marianas Ziolkowskis. Bam, per sparingus jau bėgu pas jį, nes įdomu. Ir supratau, kad galiu kaltis su KSW čempionu. Ir tikrai jis nedominuoja. Kodėl gi man nepabandžius laimėti to diržo? Kažkada manęs klausei, ar galvoju apie KSW čempiono diržą! Dabar aš apie jį galvoju. Va, taip va galvoju – kiekviena dieną, kiekvieną sekundę (pakelia savo telefoną, kurio viršelyje – KSW čempiono diržas). Man reikia to diržo, aš jo noriu. Čia visi laimi diržus, aš irgi noriu (juokiasi).

– O tu nebijai...

– Dabar aš nieko nebijau. Turiu 4 kovų sutartį. Tikiuosi, kad po 3 galėsiu pretenduoti į diržą. Derėsimės: ar čempioniška kova, ar plaukiame į „Bellator“ ar UFC. Po KSW žengti kitą žingsnį – pats tas. Manau, kalbame apie dvejus metelius.

Mantas Stankevičius
Sportas.lt žurnalistas
info@sportas.lt

Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.

DISKUTUOK IR LAIMĖK ONE PLUS TELEFONĄ
Naujausi
Geriausiai įvertinti
Komentuoti gali tik registruoti portalo vartotojai. Norėdami komentuoti prisijunkite.
Prisijungti
Skelbti
Rodyti daugiau komentarų
Tvarkaraščiai "LKL 22/23"
11-27 „Uniclub Casino – Juventus“ 17:20 „Labas Gas“
11-27 „Šiauliai“ 19:30 „Rytas“
11-28 „CBet“ 18:30 „Gargždai“
11-28 „Žalgiris“ 18:50 „Wolves“