„Leeds“
1 min.
0
:
0
Atsinaujins po sek
„Tottenham“
Herkus Lukošiūnas l Manto Stankevičiaus nuotr.

Herkus Lukošiūnas l Manto Stankevičiaus nuotr.

„Esu alkanas kovų. Kartais netgi būna, kad važiuodamas automobiliu išgirstu užvedančią muziką ir, atrodo, net drebėti pradedu, kaip noriu kovoti“, – sportas.lt prisipažino 25-ų mišriųjų kovos menų atstovas Herkus Lukošiūnas (3-0).

Paskutinį kartą „One Blood“ klubo atstovas kovėsi 2019-ųjų pabaigoje KOK’80 turnyro ringe.

Tuomet kaunietis vos per 80 sekundžių susitvarkė su ukrainiečiu Andrejumi Savčiuku.

„Karjeroje esu turėjęs jau ne vieną ilgą pertrauką – kartą stabdė rankos trauma, vėliau metus laukiau trečiosios savo MMA kovos. Pauzių buvo. Supratau, kad negaliu dėl to kapsėti sau ant smegenų. Išmokau, jeigu jau taip yra, privalau nestovėti vietoje, o treniruotis, tobulėti, dirbti, – sakė H.Lukošiūnas. – Ir dabar sulaukiu klausimo „Metus nekovojęs? Ką darysi?“. Aš tik nusišypsau ir atsakau, kad kovosiu. Žinau, kad tobulėju, kasdien išmokstu naujų dalykų. Su pauzėmis susigyvenau. Niekas negali žinoti, gal dabar turėsiu tris geras kovas, o vėliau vėl bus pertrauka. Nemanau, kad dėl to būsiu kaltas. Pasakiau sau, kad nereikia nervintis dėl to, kas nepriklauso nuo manęs paties. Jei viską teisingai darysiu, viskas atsistos į savo vietą“.

Herkus Lukošiūnas | Organizatorių nuotr.

Herkus Lukošiūnas | Organizatorių nuotr.

– Žinau, kad netrukus karjera gali pajudėti į priekį, tai tiesa?

– Taip, nėra paslaptis, kad prieš pusantro mėnesio susiskambinome su Donatu Uktveriu, pakalbėjome, jis paklausė, ar man būtų įdomu bendradarbiauti. Tai man buvo geras gurkšnis vandens dabartinėje dykumoje. Man visada trūko žmogaus, kuris galėtų vesti karjeros keliu. Anksčiau būdavo įvairiausių pasiūlymų kovoti, tačiau jie tikrai ne visi būdavo sąžiningi, į juos nereikėjo veltis, nes būčiau susigadinęs karjerą. Visada privalėjau būti atsargus. Man reikėjo žmogaus, kuris galėtų viską sudėlioti į tinkamus stalčius. Apsidžiaugiau, kad atsirado Donatas. Tai man suteikė nemažai motyvacijos, užsikūriau, o ir atsakomybė atsirado dar didesnė. Noriu įrodyti, kad laiko veltui su manimi švaistyti tikrai neteks. Turiu, ką parodyti, žinau, kad esu geras kovotojas.

– Galbūt, jau yra žinoma ir kita tavo kovinė stotelė?

– Pirmasis pasiūlymas atskriejo kautis kovo pabaigoje. Tačiau apsitarėme, kad nespėčiau pasiekti reikiamo svorio, nors sportinė forma tikrai gera. Vėliau atsirado dar vienas pasiūlymas – gegužės mėnesį „Oktagon MMA“ organizacijos turnyre Čekijoje. Kol kas nežinome, ar priešininkas sutiks. Dar anksti šokinėti iš džiaugsmo, kol kas nesulaukėme oficialaus patvirtinimo. Bet džiaugtis, kad kažkas jau pajudėjo į priekį, galima (šypsosi).

„One Blood“: broliai Herkus ir Nauris Lukošiūnai | asmeninio archyvo nuotr.

„One Blood“: broliai Herkus ir Nauris Lukošiūnai | asmeninio archyvo nuotr.

– Apsidairykime po Lietuvą – būtent -77 kilogramų svorio kategoriją. Čia nerimsta aistros: Žygimantas Ramaška, Vitoldas Jagėlo, Raimondas Krilavičius...

– Trūksta ketvirto? Stiprūs vyrukai. Vienas turi stipresnį charakterį, kitas – didesnį imtynių bagažą, trečias gal tiesiog mėgsta „kaltis“. Manau, nesvarbu, su kuriuo žengčiau į ringą, tai būtų įdomi kova. Bet šiai dienai turiu pasiūlymą, jei viskas „paeis“, būsiu susitelkęs ties kova „Oktagon“ narve. Tikrai negalvosiu apie Jagėlo, Krilavičių... Bet turiu viziją ateičiai. Ar nebūtų įdomu pamatyti mus visus vieno turnyro ringe? Ketvertas. Tai nebūtų iššūkis laimėti kovą, tai būtų iššūkis atlaikyti ne vieną kovą per vakarą. Manau, tai būtų įdomu žmonėms. Be to, jau po šio ketverto, manau, galima būtų sakyti, kad esi -77 kg svorio kategorijos geriausias Lietuvoje. Ar tai įmanoma? Pamatysime ateityje. Man būtų įdomu.

– Herkau, ar buvo sunku apsispręsti atsisveikinti su kikbokso karjera ir pradėti rengtis MMA keliui?

– Tiesiai šviesiai pasakysiu, kikboksas man visada patiko, man patikdavo smūgiuoti. Mano sąskaitoje – 14 profesionalių kikbokso kovų, tik viena buvo pralaimėta, viena baigėsi lygiosiomis. Mano „arkliukas“ iki šiol yra mano smūginė technika, bet aš supratau, kad K-1 neturi ateities. Suprantu, kad dabar atsiras norinčių pasiginčyti, tačiau tokia yra mano nuomonė. MMA visada patikdavo, kai apsisprendžiau, man buvo 21-eri... Žinojau, kad tai yra pats geriausias laikas viską pradėti – dėti kryžių ant K-1 ir eiti MMA keliu. O žinai, kas būdavo sunkiausia? Kai kiti nuolat klausinėdavo „O tai kaip tu čia taip? Iš K-1? Su imtynininkais pradėsi kovoti? Juk tave pargriaus ir viskas“. Mažai buvo palaikančių, bet man tai patiko, nes žinojau, kad aš tikrai susitvarkysiu. Pradėjau imtyniauti. Pirmosios treniruotės tikrai buvo juokingos. Bet sugebėjau atsirinkti, ko man reikia – kokių treniruočių, kokių partnerių. Dabar, manau, jau niekas man negalėtų nieko negatyvaus pasakyti apie mano pasirinkimą. Manau, kad pačiu laiko pasakiau „stop“ kikboksui. Jeigu dabar sugalvočiau tai padaryti, jau manyčiau „Bliamba...“ Reikėtų skubėti, o dabar viską ramiai spėjau susidėlioti. Mėgstu iššūkius ir žinau, ko esu vertas. Manau, kad dabar galiu eiti ir tai įrodinėti.

– Žinau, kad buvai ir esi UFC fanas...

– O dar didesnis esu bokso fanas (juokiasi). Iki šiol žiūriu visas kovas. Man patinka stebėti boksą, patinka pamatyti naują techniką, smūgių kampus, o vėliau viską analizuoti, pabandyti išmokti. Man tai padėdavo kovose. Stebėdavau, žinoma, ir MMA lygas. Ne tik UFC. Pasiryžęs tapti būtent MMA kovotoju, pradėjau stebėti viską iš eilės – ir boksą, ir MMA. Aš mėgstu geras kovas. Man nepatinka trashtalk’ai. Kartais smagu pasiklausyti, bet labiausiai noriu matyti gražią kovą. Man nepatinka kovos, kuriose vienas kovotojas „grėbliais“ nujungia kitą. Mėgstu taktiką, greitį, gražius perėjimus iš vieno veiksmo į kitą. Tai sugebantys kovotojai mane žavi. Esu gražių kovų žiūrovas, o ne viso kuriamo „burbulo“. Žinau visas intrigas, tačiau tai manęs nežavi.

Herkus Lukošiūnas l Manto Stankevičiaus nuotr.

Herkus Lukošiūnas l Manto Stankevičiaus nuotr.

– Kaip įsivaizduoji savo tolimesnę karjerą?

– Sau daviau laiko... Per ketverius, penkerius metus privalau patekti į rimtą organizaciją. Žinoma, norėčiau patekti į UFC. Toks yra tikslas. Viską darysiu, kad tai nutiktų. Niekada savo karjeroje nemaliau šūdo ir nežadu jo malti. Neleisiu niekam gadinti mano karjeros. Labai rimtai į viską žiūriu, nes puikiai suprantu, kad savo karjeros pagrindinis kalvis esu pats – kelią turiu prasimušti. Žmonės, kurie mane ves teisingu keliu, be abejo, reikalingi, bet aš ir pats turiu viską susidėlioti teisingai. Jeigu save įsivaizduoju tarp geriausių, privalau rimtai dirbti.

Herkus Lukošiūnas l Manto Stankevičiaus nuotr.

Herkus Lukošiūnas l Manto Stankevičiaus nuotr.

– Ne vieną kartą užsiminei apie atsakomybę. Manau, darbo pradžia su D.Uktveriu, kuris pirmasis iš Lietuvos trenerių pravėrė UFC duris, turėjo ant pečių užmesti dar bent porą kilogramų atsakomybės...

– Neslėpsiu, kad pečiai pasunkėjo (juokiasi). Tai yra žmogus nuėjęs ilgą, sudėtingą kelią, matęs labai daug ir esantis pačiame aukščiausiame lygyje. Iš vienos pusės, esu pakylėtas progos dirbti su tokiu žmogumi, bet pečius tai tikrai spaudžia. Tačiau, ar ne toks yra kovotojo kelias? Nuolatiniai iššūkiai, kuriuos turi priimti. Be iššūkių nieko nebus. Jei su jais nepavyksta susidoroti, geriau šio kelio net nepradėti. Man buvo liūdna, kai nebuvo kovų, pajaučiau, kad viskas pasidarė neįdomu, o dabar vėl esu gyvas, nes pagaliau sulaukiau iššūkio. Jaučiuosi gyvas. O svarbiausia, laimingas. Tai leidžia man suprasti, ko pats noriu.

– Kovotojo laimei reikia paprastų dalykų, ar ne?

– Pataikyti, pajungti, kad teisėjas ranką iškeltų (juokiasi). Atėjo laikas, kai noriu matyti save aukščiausiame lygyje. Be abejo, jau norėčiau iš to ir uždirbti, jau vazomis sotus nebebūsi – daug sveikatos atiduodame, todėl reikia kažką ir gauti. Taip, tai garbė. Bet būkime biedni, bet teisingi, mes norime uždirbti pinigų.

Herkus Lukošiūnas l Manto Stankevičiaus nuotr.

Herkus Lukošiūnas l Manto Stankevičiaus nuotr.

– Tavo MMA įraše – trys kovos, o bendras laikas, praleistas ringe ar narve – vos kiek didesnis negu trys minutės.

– Mažokai. Iš dalies, tai džiugina, iš kitos pusės, nelabai. Džiugu, kai pavyksta greitai laimėti, bet tai reiškia, kad priešininkas nesugebėjo mesti tau didesnio iššūkio, tu negavai patirties, kurios, galbūt, tikėjaisi. Tačiau po tokių kovų jau gali kitą dieną grįžti į salę, sportuoti ir džiaugtis, kad nieko neskauda. Po K-1 kovų to nebūdavo... Tai buvo ilgesnės kovos – kitą dieną, žiūrėk, ar koją atsispardęs, ar šonas atmuštas... Bet jeigu man pavyks visas savo MMA kovas baigti taip greitai, bus tik geriau.

Mantas Stankevičius
Sportas.lt žurnalistas
info@sportas.lt

Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.

DISKUSIJA
Visi
Registruoti
Anoniminiai
Skelbti
Rodyti daugiau komentarų