A.Novikovas apie išmoktas pamokas: „Žaidėjai yra žmonės, o futbolas – tik žaidimas“
Arvydas Novikovas | Scanpix nuotr.
„Nemažai „Ups and downs“, – konstatavo Varšuvos „Legia“ bei nacionalinės Lietuvos futbolo rinktinės krašto puolėjas Arvydas Novikovas, kalbėdamas su sportas.lt apie šių metų sezoną. – Viskas klostėsi ganėtinai keistokai, bet viską vertinu labai gerai. Tik iš vėžių išmušė kelios traumos...“
Jau antrose Lenkijos „Ekstraklasa“ rungtynėse įvarčiu pasižymėjęs „Legia“ naujokas vėliau mėnesį negalėjo padėti komandos draugams dėl kirkšnies traumos – teko praleisti netgi atrankos į Europos lygą rungtynes su „Rangers“.
Į aikštę grįžęs rugsėjo viduryje lietuvis spėjo įmušti tris įvarčius ir atlikti du perdavimus.
Tačiau lapkričio pabaigoje rungtynėse su „Korona Kielce“ nutiko tai, kas A.Novikovą rimtai išgąsdino.
„Žinojau, kad turiu problemų su širdimi, – teigė 29-erių futbolininkas. – Vieną kartą man jau buvo atlikta procedūra. Žinojau, kad man reikės ją daryti ir antra kartą. Tai tebuvo laiko klausimas. Tik, žinoma, niekas nesitikėjo, kad širdis apie save primins rungtynių metu. Supratau, kad atėjo laikas antrai procedūrai“.
A.Novikovas pasakojo, kad prieš pirmąją procedūrą būdavo, kad širdies pulsas padažnėdavo iki 210 kartų per minutę. „Viskas tiesiog sukdavosi galvoje, – teigė futbolininkas. – Po procedūros pulsas užkildavo nebent iki 140 dūžių per minutę... Tai nebūdavo labai nemalonu, nuolat atrodydavo, kad apalpsiu, nieko negalėdavau daryti geras dvi minutes“.
Rungtynėse su „Korona Kielce“ tai užtruko kur kas ilgiau – apie 20 minučių.
„Be šansų, keiskite“, – tada treneriui ir komandos draugams pasakė net pabėgti negalėjęs A.Novikovas.
Į aikštę jis grįžo vasario mėnesį – per 5 rungtynes „Legia“ naujokas atliko du perdavimus, o kovo mėnesį Lenkijoje dėl koronaviruso pandemijos buvo paskelbtas karantinas.
„Atrodo, kad jau viskas turėjo kilti aukštyn, sportinė forma gerėjo ir čia prasidėjo karantinas... – apgailestavo puolėjas.
- Arvydai, kaip atrodo tavo karantinas?
- Kiek liūdna, kad šeimos nėra šalia. Valstybės sienos uždarytos, klubas nenori, kad užsieniečiai važiuotų namo. Ką veikiu? Sėdžiu namuose (juokiasi). Kiekvienas žaidėjas gavo individualią sporto programą, kuri padės išlaikyti sportinę formą. Išlendame į mišką pabėgioti. Susitinkame ten po tris, keturis žmones, kas vienas. O daugiausiai laiko, žinoma, namuose. Pats dažniausiai žaidžiu kompiuteriu. Manau, kad visi futbolininkai tai daro. Žinau, kad daugelis net prieš karantiną nuvažiavo ir nusipirko kompiuterius. Dažniausiai valandos bėga su „Counter-Strike’u“, „DOTA“, „PlayerUnknown's Battlegrounds“ – visais standartiniais žaidimais. Tiesa, pradėjau pats maistą gaminti. Anksčiau niekada nesu gaminęs (juokiasi).
- O dėl žaidimų dažnai sulauki pastabų, kad 29-erių vyrui gal nederėtų taip laiko leisti?
- Bet aš jaučiuosi kaip dvidešimties... Labai gerai jaučiuosi. Amžius tik skaičius. Žinoma, žmonės, kurie pasirašo su žaidėjais sutartis, žiūri į tą skaičių... Tai yra normalu. Nebijau aš tų savo metų.
- Gerai, grįšime prie to kiek vėliau. Arvydai, Lenkijos futbolas tau gerai pažįstamas – pustrečių metų gynei Balstogės „Jagiellonia“ garbę. Kaip pasijautei „Legia“ klube?
- „Legia“ komandoje mano pozicijoje yra labai didelė konkurencija – šeši žaidėjai nuolat varžosi dėl vietos startinėje sudėtyje. „Jagiellonia“ komandoje galėdavau būti ramesnis, galėdavau leisti sau atsipalaiduoti per treniruotes, nes žinojau, kad visada žaisiu. Varšuvoje viskas kitaip – čia negalima atsipalaiduoti nei treniruotėse, nei rungtynėse“.
- Turnyro grafikas dukart „Legia“ suvedė su „Jagiellonia“. Kokios emocijos virė tavyje?
- Norėjau pasirodyti kuo geriau. Tarsi turėjau papildomos motyvacijos, kurios čia ir taip netrūksta. Žaisdamas „Legia“ komandoje žinai, kad kitos komandos prieš tave išeina žaisti pilna jėga. Puikiai žinau, kaip vyksta komandų pasirengimas rungtynėms, kai reikia žaisti su „Legia“. Tai patyriau „Jagiellonia“ gretose – visa savaitė atrodo visai kitaip. Prieš rungtynes su „Legia“ visi yra motyvuoti, treniruotėse kapojasi, nes kiekvienas nori eiti į aikštę ir kažką įrodyti prieš „Legia“. Tai suprantu. Žinau, kad prieš mus komandos išeina su dviguba motyvacija.
Su tokia pačia dviguba motyvacija ir aš rengiausi rungtynėms su „Jagiellonia“. Nes iki šiol prisimenu, kaip negražiai mane išlydėjo fanai. Taip, aš išėjau į „Legia“, bet juk futbolininko tokia yra karjera – niekada nežinai, kur pakryps tavo kelias. Jeigu aš sulaukiau geresnio darbo pasiūlymo, kodėl turėjau jo atsisakyti? Kai kurie fanai, atrodo, to nesupranta.
Buvo skaudu, kai nuvykome į Balstogę žaisti pirmųjų tarpusavio rungtynių. Jau per apšilimą kiekvieną kartą man prisilietus prie kamuolio visas stadionas pradėdavo švilpti. Aš to nesupratau. Juk jiems atidaviau tiek savo metų, išplėšiau jiems antra vietą Lenkijos pirmenybėse, o jie man švilpia. Iš pradžių atrodė juokinga, tačiau kiek vėliau pasidarė labai nemalonu.
- Kaip manai, prie tokių dalykų įmanoma priprasti?
- Manau, kad įmanoma. Bet visi privalo suprasti, kad žaidėjai yra žmonės, o futbolas – tik žaidimas. Tiesą pasakius, kad futbolas tėra žaidimas, privalo suprasti ir patys žaidėjai. Žengdami į aikštę žaidėjai stresuoja, pergyvena, svarsto, ką apie juo pagalvos fanai, skaičiuoja, ar sugebės išvengti klaidų... Bet tai tik žaidimas. Norėčiau, kad kiekvienas žaidėjas prisimintų savo vaikystę ir pirmus prisilietimus prie kamuolio – eidavai žaisti ir galvodavai, ką apie tave kas nors pagalvos kieme? Ne! Tu tiesiog eidavai žaisti. Nes tai tebuvo žaidimas. Nieko čia baisaus nėra. Manau, kad būtent su tokiu požiūriu žaidėjai turi eiti į aikštę.
- Bet tikiu, Arvydai, kad ir pats esi turėjęs baimių, esi pamiršęs, kad tai tik žaidimas.
- Žinai, manau, tai buvo ne baimė... Aš nuolat jausdavau spaudimą. Visada žinojau, kad iš manęs labai daug tikisi. Nuolat jausdavau spaudimą, kad privalau kažką padaryti – įmušti, perduoti, laimėti. Tą patį jaučiu ir dabar atvykęs į „Legią“. Nežinau, gal sirgaliai tikėjosi, kad esu Neymaras ir pradėsiu visus taškyti. Sirgaliai tikisi, laukia, o negavę pradeda apkalbinėti, sverti, analizuoti, nepagrįstai kritikuoti. Todėl stengiuosi atsiriboti nuo socialinių tinklų ir neskaitau komentarų po straipsniais. „Legia“ yra didelis klubas. Čia aš supratau, kad tokie klubai turi negailestingus fanus – kažkam neįtiksi, kažkam napatiksi. Ir kiekvienas mūsų klubo žaidėjas jaučia tą patį. Čia ir supratau, kad nereikia veltis į tai, kas ir ką galvoja apie tave. Būtent „Legia“ klube supratau, kad futbolas tėra žaidimas, kuriame neturi bijoti. Tik pasirašęs sutartį su „Legia“ išgirdau pirmuosius komentarus „Oi, pamatysi, koks ten spaudimas“. Tada tik nusijuokiau ir mestelėjau „Aš nežinau, kas yra spaudimas“. Atvykau į klubą. Įsivaizduok, mes laimime rungtynes, o visas namų stadionas mums švilpia. Tada supratau, kad čia viskas yra kitaip – kitokie reikalavimai, kitokia atsakomybė. Todėl čia geriau neskaityti komentarų... Reikia pasistengti atsiriboti nuo kritikos už tai, kaip žaidi... Žaidimą. Pakritikuoti gali treneris, galų gale, tėvai už kažką, komandos draugai.
- Ar niekada panašaus spaudimo nejausdavai vilkėdamas Lietuvos rinktinės marškinėlius?
- Niekada. Rinktinėje jaučiuosi geriausiai. Nors ir pralaimime, o kartais labai stipriai pralaimime, bet aikštėje su rinktine jaučiuosi labai gerai. Esu labai atsipalaidavęs. Nežinau, kodėl. Rinktinėje žaidžiu nuo šešiolikos... Ar septyniolikos, net nepamenu. Gal dėl to man ramu – visus pažįstu, su visais gerai sutariu. Rinktinėje man teko dar žaisti su Tomu Danilevičiumi, Mariumi Stankevičiumi, Deividu Šemberu, broliais Česnaukiais, Mindaugu Kalonu, Vidu Alunderiu, o Saulius Mikoliūnas vis dar žaidžia. Pamenu vienas pyplius tarp vyrų bėgiodavau (juokiasi). Čia niekada nejausdavau spaudimo.
- Ir čia mes vėl galime paskaičiuoti iki 29…
- Pasikartosiu, aš savo amžiaus nebijau (juokiasi). Žinoma, norėčiau dar su rinktine patekti į, tarkime, Europos čempionatą. Niekada nesame ten buvę, todėl norėčiau tapti istorijos dalimi. Būtų labai faina matyti Lietuvos rinktinę Europos čempionate.
- O pats dabar matai tą jaunimą, kuris lipa ant kulnų?
- Man ant kulnų? Nematau, kad man kas ant jų liptų (juokiasi). Žinoma, yra jaunimo – Paulius Golubickas, Justas Lasickas... Bet Justas padarė vieną klaidą – atvyko žaisti į Balstogę. Esu jam tą sakęs. Tuo metu kraštuose žaidėme mes su Fedia, dar keli žaidėjai. Aš jį buvau perspėjęs, kad vargu, ar gaus žaidimo laiko. O dabar galima sakyti, kad vienerius metus jis išmetė iš karjeros. Pasitikėjimas savimi tokiais momentais dingsta. Tačiau dabar atsigauna vaikinas Serbijoje, gerai atrodo rinktinėje. Viskas atrodo gerai. Juk puikiai visi suprantame, kad žaidėjo lygis priklauso nuo vietos, kurioje jis yra. Tai svarbu. Manau, jaunimas auga...
- Kiek pats klaidų per karjerą esi padaręs?
- O būtina dabar apie jas?
- Būtų sąžininga apkalbėjus kitų klaidas.
- Visada pagalvoju apie „Benficą“... Paauglystėje nepasirašiau. Nežinia, kaip viskas būtų susiklostę, gal dabar būčiau jau žaidęs Čempionų lygoje. Negali žinoti. Gal reikėjo pasirašyti. Vėliau, galbūt, klaida buvo sutartis su „VfL Bochum“, bet tada man traumos trukdė pasiekti ką nors aukščiau. Tai tiek. Gal tik viena esminė klaida ir buvo padaryta pačioje karjeros pradžioje – su „Benfica“. Esu patenkintas savo karjera, bet būtų įdomu pamatyti, kur dabar būčiau, jei tuomet būčiau suraitęs parašą“.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
