Kovotojas M.Žaromskis: „Kol sveikata leis, žadu dar kovoti“

Vienas geriausių Lietuvos mišrių kovos menų atstovų Marius Žaromskis pastaruoju metu gyvena ir sportuoja JAV. Šįkart, bendraudamas su „alfa.lt“ žurnalistu, kovotojas pasidalino mintimis apie savo gyvenimą, karjerą ir apie vaidmenį naujame filme.

„Laukiu, kada pasirodys filmas, kuriame vaidinau. Tikiuosi, kad jį žiūrovai galės pamatyti birželio arba liepos mėnesį. Viskas jau yra nufilmuota. Dabar liko atlikti visus kitus darbus. Buvo planuota darbus baigti vasarį, tačiau žinių jokių nesulaukiau. Be vasaros vidurio nieko nebus“, – pasakojo kovotojas.

Ar jau matei, kaip atrodo nufilmuoti kadrai?

Ne, dar nemačiau. Pačiam būtų labai įdomu.

Koks buvo tavo vaidmuo?

Sportininkas, pradirbęs Anglijoje, nuvažiuoja į Japoniją po laimėto čempionato. Filmas yra apie tai, kaip žmonės vertina kovos menus Londone: visi baruose geria, rėkia, žiūrėdami televizorių. Tokia ir tema: apie pagarbą kovos menams.

Ar patiko aktoriaus duona?

Tiesą pasakius, mane užkniso. Kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro: lauki, kol sustatys kameras, penkias minutes pafilmuoja, ir vėl lauki tris valandas. Toks ten ir darbas. Daugiausia darbo – laukti. Dvi savaites taip Anglijoje, dvi – Japonijoje su kameromis davėmės su po miestą.

Mariau, ringe jau patyrei du pralaimėjimus iš eilės. Kas nutiko?

Dėl pirmo pralaimėjimo? Sumaišiau varžovą, maniau, kad stosiu kovoti su imtynininku. O dėl antro... Buvau labai nusivylęs. Visokiausių reikalų ir problemų buvo prieš kovą. Basčiausi po Lietuvą, Londoną, šeimyninių problemų buvo. Kovai, galima sakyti, net nesiruošiau. Į ringą ėjau tarsi į paskutinę kovą...

Juk Marius Žaromskis visada buvo kovotojas, kuriam svarbiausias yra ringas ir niekas jam negalėdavo sukliudyti, o dabar pasakoji apie problemas iš šalies.

Kartais ateina momentas, kuris nuolat graužia ir prigraužia iki galo. Viską išgyvenau ir stengiuosi atsigauti. Po paskutinės kovos dar ir šonkaulio kremzlė atplyšo pirmam raunde. Nežinojau, ką daryti, bet ištempiau iki galo. O dabar poilsiauju, gydausi, semiuosi naujos energijos.

Šeimyninės problemos jau išspręstos?

Taip, po truputį.

Viešoje erdvėje pats buvai paskelbęs dėl problemos...

Dabar bandau viską užmiršti. Nebenoriu apie tai galvoti. Tai yra labai skaudi tema. Geriau jos nelieskime.

Šiuo metu galvoje – tvarka?

Taip, dabar žiūriu tik į priekį.

Visai neseniai lankeisi Lietuvoje. Ką spėjai nuveikti?

Pažvejoti ant ledo. Patiko. Pagavau stintų (juokiasi). Kai Lietuvoje ant ledo žvejojau, buvo minus 15, tačiau neperšalau, nuvažiavau į Angliją ir per porą dienų peršalau. Nesąmonė. Nieko daugiau Lietuvoje ir nespėjau nuveikti: pažvejojau, tėvus aplankiau ir atgal.

Ar jau yra suplanuotos artimiausios kovos?

Yra, tačiau apie jas negalvoju, nes reikia išsigydyti šonkaulį, atsigauti.

Ar neisi Remigijaus Morkevičiaus keliu – kalnai, vienuolynai?

Kartais pagalvoju apie tokius kelius (juokiasi). Tačiau po kelių akimirkų susivokiu ir pradedu savęs klaust: „Mariau, kas darosi, kas darosi? Susiimk.“ Santykiai su žmona tikrai šiek tiek mane paveikė. Tačiau nežinau, kas šioje situacijoje yra kalčiausias – ar ji, ar aš pats. Kol kas esame kartu, bet aš JAV, o ji gyvena Londone. Jeigu gausiu „žalią kortą“, pasiliksiu čia ir ji čia atvažiuos. Jeigu ne, trauksiu į Lietuvą.

Kas tau pačiam labiausiai padeda atitrūkti nuo problemų?

Privalai turėti gerą draugą, tave palaikančius tėvus. Artimieji turi palaikyti.

Ką veiksi Lietuvoje, jei negausi „žaliosios kortos“?

Į Lietuvą grįšiu tik porai savaičių. Galvoju keliauti į Švediją ar Vokietiją, Norvegiją. Gal kokį savo klubą atidarysiu. Žiūrėsiu, kur galimybės leis normaliai gyventi.

Kalbi tarsi kovotojo karjerą jau būtum baigęs.

Šiais metais, pažadu, dar kovosiu (juokiasi).

Pats pasakei, kad į kovą ėjai tarsi į paskutinę. Koks tai yra jausmas?

Išėjau kaip į paskutinę, bet dabar galvoju, kad aš dar noriu kovoti. Kol sveikata leidžia. Man tai patinka. Mintimis bandžiau nusikelti į tą pusę, kurioje nekovoju. Nepatinka man ta pusė. Geriau kol kas būsiu kovotojas.

Bet pats puikiai supranti, kad tai amžinai nesitęs.

Taip, todėl noriu išnaudoti visas galimybes. Suprantu, kad privalau galvoti apie ateitį. Man jau virš 30 metų, neprikovosiu dar 20 metų.

Kuri kova yra sunkesnė: ringas ar gyvenimas?

Manau, kad gyvenimas. Ringas – tai pasimėgavimas, jo nereikia sureikšminti. Jeigu ringas tau patinka – jauti malonumą, o gyvenimas yra toks žiaurus, kad padėjęs vieną neteisingą žingsnį turėsi sumokėti dešimt kartų daugiau.

Apie kokią paskutinę kovą svajoji? Kaip ji turėtų atrodyti?

Dar apie paskutinę nesvajoju. Galvoju, bet dar ne laikas apie ją svajoti. Kol kas jaučiu, kad galiu kovoti, tai yra svarbiausia.

Prisipažinsiu, kad netikiu, jog tavo noras kovoti kada nors išblės.

Tiesiog privalau teisingai vertinti situaciją. Juk kasdien atsiranda naujų talentingų kovotojų...

Ar nenorėtum sustabdyti laiko?

Norėčiau jį atsukti atgal.

Kiek metų?

Septynerius. O gal dešimt. Jeigu kalbame apie sportą – pakaktų ir penkerių.

O apie gyvenimą?

Kokių septyniolika. Tada man buvo penkiolika. Tik neklausk, ką būčiau daręs kitaip. Nesakysiu. Tiesiog viskas būtų kitaip. Vis vien būčiau žengęs kovotojo keliu. Ši linija nebūtų pasikeitusi.