„Žalgirio“ gynybos planas prieš „Lietuvos rytą“: nuo A iki Z

Kauno „Žalgirio“ komandos vizitinė kortelė šiame sezone – gynyba. Gynybos dėka „Žalgiris“ skynėsi kelią Eurolygoje, gynybos dėka „Žalgiris“ užtikrintai kontroliuoja situaciją ir Lietuvos krepšinio lygos (LKL) finale.

Sausio mėnesį bendraudamas su portalu Krepsinis.net, Šarūnas Jasikevičius lakoniškai, tačiau tiksliai apibrėžė „Žalgirio“ gynybos sistemą: „Pirmiausia, šiais metais turime gana aiškų gynybinį planą. Ką mes darome kitaip, tai ginamės prieš žaidėjo su kamuoliu charakteristikas. Kitaip tariant, žaidžiame procentų žaidimą. Kai kurios komandos ginasi prieš kiekvieną varžovų žaidėją vienodai. Mes tai darome skirtingai.“

Procentų žaidimas gynyboje – tai „Žalgirio“ planas ne tik Eurolygoje, tačiau ir LKL finalo serijoje su Vilniaus „Lietuvos rytu“.

Gynyba prieš atskiras varžovų žaidėjų charakteristikas „Žalgiriui“ leido ne tik neutralizuoti „Lietuvos ryto“ puolimo lyderius – Martyną Gecevičių ir Gediminą Oreliką, tačiau ir sunaikinti visą sostinės komandos puolimo identitetą – žaidimą, paremtą tritaškiais.

To pasekmė: „Lietuvos rytas“ iš rezultatyviausios LKL komandos, vidutiniškai pelniusios 89,4 taško per rungtynes, virto, Kšištofo Lavrinovičiaus žodžiais, taškus „gimdanti“ ekipa, kuri per pirmuosius du LKL finalo serijos susitikimus vidutiniškai sukrapštė po 64 taškus.

Kaip neutralizuotas M.Gecevičius?

Pirmiausia, „Žalgiris“ priėmė sprendimą gynybai prieš M.Gecevičių pasitelkti ūgį ir ilgas rankas. Gynyba prieš „Lietuvos ryto“ pagrindinį atakų variklį buvo patikėta Edgarui Ulanovui. Dėl ūgio pranašumo jis neleidžia M.Gecevičiui išsimesti patogių tritaškių iš statiškos padėties. Šioje situacijoje „Žalgiris“ aukoja gynybą prieš prasiveržimą į baudos aikštelę, tačiau žinant, kokios miglotos M.Gecevičiaus galimybės atakuoti krepšį reidais, toji „Žalgirio“ auka – menka.

M.Gecevičius mėgina veržtis į baudos aikštelę prieš E.Ulanovą, tačiau nesėkmingai.

Antra, „Žalgiris“ neutralizavo M.Gecevičiaus ir „Lietuvos ryto“ aukštaūgių pikenrolą, taikydamas pačią paprasčiausią „susikeitimo“ taktiką, kai besiginantis aukštaūgis (Robertas Javtokas/Artūras Gudaitis) perima žaidėjo su kamuoliu (M.Gecevičiaus), o besiginantis gynėjas (E.Ulanovas/Artūras Milaknis) – į baudos aikštelę kertančio aukštaūgio (Antano Kavaliausko/K.Lavrinovičiaus) priežiūrą.

„Susikeitimo“ metodas yra veiksmingas tada, kai žaidėjas su kamuoliu nesugeba daryti rimtos žalos prasiveržimais į baudos aikštelę. Kai prieš M.Gecevičių po pikenrolo situacijų atsiduria „Žalgirio“ aukštaūgis, „Lietuvos ryto“ pagrindinis snaiperis negali patogiai atakuoti iš toli, nes varžovas yra tiesiog per aukštas. M.Gecevičius gali mėginti įvesti kamuolį į baudos aikštelę prieš mažesnį oponentą atsidūrusiam aukštaūgiui, tačiau „Žalgiris“ numatė, kaip neutralizuoti ir šį „Lietuvos ryto“ atakos užbaigimo variantą.

Kai po pikenrolo situacijos „Lietuvos ryto“ aukštaūgis baudos aikštelėje atsiduria prieš susikeitusį „Žalgirio“ gynėją, pastarasis dengia perdavimą iš priekio – kūnu užstoja M.Gecevičiui po krepšiu atsidūrusį aukštaūgį. Tokioje situacijoje M.Gecevičius gali mėginti atlikti aukštą perdavimą veidu į krepšį poziciją užsiėmusiam aukštaūgiui, tačiau tam perdavimui neutralizuoti yra pasitelkiami pagalbos veiksmai.

„Žalgiris“ taiko „susikeitimą“. M.Gecevičiui atakuoti iš toli neleidžia R.Javtokas, o E.Ulanovas dengia A.Kavaliauską iš priekio, taip neleisdamas jam lengvai priimti kamuolio.

Į pagalbą prieš aukštaūgį atsidūrusiam „Žalgirio“ gynėjui ateina kiti perimetro žaidėjai, kurie be priežiūros palieka Žygimantą Janavičių/Adą Juškevičių/Billy Baroną arba Mindaugą Lukauskį/Travisą Leslie. Pagalbos veiksmai neleidžia M.Gecevičiaus perdavimui sklandžiai pasiekti tikslo – veidu į krepšį kamuolio prašančio aukštaūgio, kuris atsidūrė prieš „Žalgirio“ perimetro žaidėją.

Rezultatas: „Lietuvos rytui“ puolime stengiantis išvesti M.Gecevičių metimui nuo tritaškio linijos, „susikeitimo“ taktika neleidžia jam atsidurti laisvam. Prieš jį visada yra aukštesnis žaidėjas – arba E.Ulanovas, arba susikeitęs „Žalgirio“ aukštaūgis.

Tuo tarpu kai M.Gecevičius žaidžia pikenrolą su „Lietuvos ryto“ aukštaūgiu, dėka „susikeitimo“ taktikos prieš jį atsiduria „Žalgirio“ aukštaūgis. M.Gecevičius neturi gebėjimų apžaisti aukštaūgio prasiveržimu į baudos aikštelę, tačiau tuo pačiu negali patogiai per aukštas varžovo rankas atakuoti iš toli. Galiausiai, M.Gecevičius gali mėginti įmesti kamuolį baudos aikštelę prieš mažesnį oponentą atsidūrusiam aukštaūgiui, tačiau „Žalgirio“ perimetro žaidėjas dengia pastarąjį iš priekio ir dar labiau apsunkina perdavimo jam galimybę. Jeigu perdavimas vis dėlto yra atliekamas, į pagalbą gynybai prieš patogioje situacijoje atsidūrusį aukštaūgį subėga kiti „Žalgirio“ perimetro žaidėjai, taip gerokai apsunkinant jam gyvenimą.

Kaip neutralizuotas G.Orelikas?

Skirtingai nei M.Gecevičius, G.Orelikas „Lietuvos ryto“ puolimo schemose vaidina kur kas menkesnį vaidmenį. Antrosiose LKL finalo rungtynėse per 12 aikštelėje praleistų minučių G.Orelikas sulaukė vos vieno derinio, kuriuo siekta jį išvesti metimui iš toli.

Didžiąją laiko dalį G.Orelikas praleido lūkuriuodamas ties tritaškio linija ir laukdamas progos, kai jo tiesioginis oponentas imsis pagalbos prieš kitus „Lietuvos ryto“ žaidėjus veiksmų, taip palikdamas G.Oreliką be priežiūros.

Tačiau „Žalgiris“ suprato, jog liūto dalį taškų G.Orelikas „Lietuvos ryto“ puolimo sistemoje pelno būtent tada, kai jo tiesioginis oponentas palieka jį be priežiūros, imdamasis pagalbos prieš kitus vilniečių žaidėjus veiksmų. Todėl G.Oreliką didžiąją laiko dalį prižiūrėjęs Paulius Jankūnas nuo „Lietuvos ryto“ snaiperio nė per žingsnį nesitraukdavo jokiose situacijose. Net ir tada, kai baudos aikštelėje patogioje situacijoje atsidurdavo „Lietuvos ryto“ vidurio puolėjas.

Rezultatas – rezultatyviausias „Lietuvos ryto“ krepšininkas reguliariajame LKL sezone, kuris vidutiniškai pelnydavo 14,3 taško, per du finalo mačus sukrapštė vos 5 taškelius. Antrajame susitikime jis į krepšį metė vos 2 kartus.

Ginantis prieš G.Oreliką, „Žalgiris“ aukoja tą patį, kaip ir ginantis prieš M.Gecevičių – laisvę prasiveržimui į baudos aikštelę. P.Jankūnas nusileidžia G.Orelikui staigumu, tačiau pastarasis nesugeba pasinaudoti jam suteikiama laisve reidui. G.Orelikui galimybė veržtis į baudos aikštelę yra dar labiau apsunkinama, uždarius jam kelią į centrą. P.Jankūnas dengia centro pusę, prigludęs neleidžia jam atakuoti iš toli, tačiau suteikia „Lietuvos ryto“ puolėjui galimybę veržtis palei šoninę liniją. G.Orelikas pamėgino pasinaudoti jam skirta laisve, tačiau visa tai baigėsi žingsnių taisyklės pažeidimu.

Viena iš retų situacijų, kai G.Orelikas turėjo galimybę užbaigti ataką. P.Jankūnas jam suteikė laisvę veržtis į baudos aikštelę palei šoninę liniją, tačiau to rezultatas – puolėjo klaida. 

Apgalvota „Žalgirio“ auka

Jei taikant „susikeitimo“ metodą prieš pikenrolą, leidžiant atakuoti krepšį nepatogia forma – prasiveržimu, dengiant centro pusę ir atsisakant pagalbos veiksmų kitiems vilniečiams, „Žalgiriui“ ginantis prieš M.Gecevičių bei G.Oreliką yra neutralizuojamos pastarųjų stipriosios pusės, tai galima įžvelgti dar vieną įdomų sprendimą, kaip kauniečiai dar labiau sumenkina pagrindinių „Lietuvos ryto“ snaiperių svarbą puolime.

Tai, apie ką dabar kalbėsiu, yra geriausias Š.Jasikevičiaus įvardinto „procentų žaidimo“ pavyzdys. „Žalgiris“ daro dar vieną auką, kuri šioje serijoje tapo teigiamu pasiekimu.

Siekiant sumažinti galimybių skaičių atakuoti krepšį M.Gecevičiui ir G.Orelikui, „Žalgiris“ nusprendė suteikti šansą didžiąją dalį „Lietuvos ryto“ atakų be rimtos priežiūros užbaigti iki šiol menką vaidmenį vaidinusiems žaidėjams: Žygimantui Janavičiui, Mindaugui Lukauskiui ir Billy Baronui.

Sekdami tuo, ką suteikė „Žalgiris“, pastarieji „Lietuvos ryto“ krepšininkai perėmė svarbiausių vilniečių komandos figūrų puolime vaidmenį iš M.Gecevičiaus ir G.Oreliko. Patys nesuprasdami jie pateko į spąstus, kurie išbalansavo per ilgą laiką nusistovėjusį „Lietuvos ryto“ puolimo braižą.

Pirmiausia, būtina išskirti visiškai kitokią gynybos prieš pikenrolą taktiką, kurią „Žalgiris“ taiko gindamasis prieš ne M.Gecevičiaus organizuojamus „du prieš du“. Kai „Lietuvos ryto“ puolime pikenrolą organizuoja Ž.Janavičius ar B.Baronas, „Žalgiris“ taiko metodą, pagal kurį besiginantis aukštaūgis palieka didžiulę erdvę užtvarą statančiam aukštaūgiui bei žaidėjui su kamuoliu. Pastarajam po užtvaros „Žalgirio“ aukštaūgis primygtinai suteikia didžiulę erdvę atakuoti iš vidutinio nuotolio. Tuo tarpu besiginantis gynėjas stengiasi kuo greičiau išlysti iš už užtvaros ir pasivyti nedengiamą žaidėją su kamuoliu.

Tokiose situacijose „Lietuvos ryto“ perimetro žaidėjai turi didelę laisvę mesti iš vidutinio nuotolio arba veržtis į baudos aikštelę. Jie šia laisve naudojasi ir atakuoja krepšį dažnai. Tačiau to pasekmė: „Lietuvos ryto“ žaidimas yra labai statiškas – jame nėra daug perdavimų, nes laisvės gavę perimetro žaidėjai nuolat renkasi metimą į krepšį. Taip pat tai reiškia, kad progų priimti kamuolį, organizuoti ataką bei atakuoti krepšį M.Gecevičius ir G.Orelikas turi kur kas mažiau.

Verta pastebėti, jog yra įrodyta, kad metimas iš vidutinio nuotolio yra neefektyviausia atakos užbaigimo forma. Taigi, „Žalgiris“ daro auką, leisdamas didžiąją dalį „Lietuvos ryto“ atakų be rimtesnės priežiūros užbaigti pagalbiniams krepšininkams, tuo pačiu sudarkant per ilgą laiką nusistovėjusį „Lietuvos ryto“ žaidimo braižą ir verčiant atakas užbaigti neefektyviausia forma.

Kitas momentas: minėtiems „Lietuvos ryto“ perimetro žaidėjams suteikiama didelė laisvė, gynybą koncentruojant apie M.Gecevičių, A.Kavaliauską ir G.Oreliką. Kai vienas iš šių žaidėjų atsiduria patogioje pozicijoje atakuoti krepšį, „Žalgiris“ naudoja pagalbos veiksmus, dėl kurių palieka be priežiūros minėtus mažesnės svarbos „Lietuvos ryto“ žaidėjus. Tai geriausiai atsispindi, kai „Žalgirio“ perimetro krepšininkai skuba į pagalbą baudos aikštelėje, siekiant neutralizuoti perdavimą patogioje situacijoje atsidūrusiam „Lietuvos ryto“ aukštaūgiui.

Stebėkite J.Andersoną. „Žalgirio“ legionierius palieka visiškai be priežiūros M.Lukauskį, imdamasis pagalbos veiksmų gynyboje prieš patogioje situacijoje atsidūrusį A.Kavaliauską.

Tuo pačiu, kai patogioje situacijoje atakuoti krepšį atsiduria minėtieji mažesnės svarbos perimetro žaidėjai, „Žalgiris“ nenaudoja prieš juos pagalbos veiksmų, dėl kurių būtų laisvi paliekami M.Gecevičius ir G.Orelikas.

Dažnai susidaro įspūdis, kad kauniečiai nori, jog „Lietuvos ryto“ atakas užbaigtų tie mažesnės svarbos krepšininkai, net ir neretai suteikiant jiems patogias progas metimui iš vidutinio nuotolio.

Rezultatas: Ž.Janavičius per dvejas rungtynes į krepšį metė dvigubai daugiau kartų nei G.Orelikas – 17 prieš 8; M.Lukauskis antrajame susitikime išmetė daugiau metimų nei M.Gecevičius ir G.Orelikas kartu sudėjus – 13 prieš 8; B.Baronas antrajame susitikime krepšį atakavo net 16 kartų, tačiau vos 38 proc. taiklumu.

Svarbiausia yra tai, kad pats „Lietuvos ryto“ žaidimo braižas išsiderino. Nebėra aiškios hierarchijos, kas yra lyderis, o kas yra pagalbinis žaidėjas. Daugiausiai metimų atlieka ne visą sezoną lyderių vaidmenį dalinęsi M.Gecevičius ir G.Orelikas, o perimetro krepšininkai, kurie niekada nenešė tokios didelės naštos puolime ant savo pečių. Verčiant juos atakuoti greitus metimus, darkomas „Lietuvos ryto“ puolimo veidas, kurį visą sezoną sudarė perdavimai apie perimetro liniją, ieškant laisvų komandos draugų.

Reziumė

Apibendrinus tai, ką „Žalgiris“ parodė pirmosiose dvejose LKL finalo rungtynėse, galima daryti išvadą, kad LKL čempionų trenerių štabas atliko puikų darbą. „Žalgiris“ idealiai išanalizavo stipriąsias ir silpnąsias „Lietuvos ryto“ komandos puolimo puses ir parengė taktiką, kuri visą sezoną puolimu varžovus nugalėdavusią ekipą pavertė beveide atskirų individų grupe, visiškai išmušta iš vėžių.

Neutralizuojant stipriąsias svarbiausių „Lietuvos ryto“ perimetro žaidėjų savybes, sudarkant jų sąsajas su vedančiu aukštaūgiu A.Kavaliausku, „Žalgiris“ tuo pačiu sudarkė „Lietuvos ryto“ puolimo sistemą, verčiant vilniečius žaisti taip, kaip jie šį sezoną nežaidė.

Įgyvendinant šį gynybos planą „Žalgiris“ aukoja M.Gecevičiaus ir G.Oreliko prasiveržimus į baudos aikštelę, kovą dėl atšokusių kamuolių, kai perimetro žaidėjai atsiduria po krepšiu prieš „Lietuvos ryto“ aukštaūgius, patogias progas atakuoti krepšį pagalbiniams „Lietuvos ryto“ krepšininkams.

Tačiau tos aukos pasiteisina su kaupu. „Lietuvos rytas“ nesugeba pasinaudoti „Žalgirio“ gynybos spragomis ir iš geriausiai puolančios komandos LKL tapo žaidėjų dariniu, kuris nebesupranta, kaip regzti atakas ir sėkmingai įgyvendinti visą sezoną veikusią puolimo sistemą.

Kaip prie šachmatų stalo didmeistrio pergudrautam mokiniui, „Lietuvos rytui“ būtina iš esmės pakeisti savo žaidimo braižą puolime, jei ši komanda nori LKL finalo serijoje su „Žalgiriu“ sukurti intrigą. Iš tritaškiais savo žaidimą grindžiančios ekipos sostinės klubas turi tapti komanda, kuri savo atakas realizuotų per priekinę liniją.