M.Halimovičius: esu panašus į Eliyahu ar Printezį

Iš pagrindų per vasarą pasikeitusiai Alytaus „Dzūkijos“ komandai į Lietuvą pavyko prisivilioti keletą Europoje gerai žinomų veidų. Nors daugumai labiausiai girdėtos buvo Giedriaus Gusto ir Andrejaus Urlepo pavardės, iš kitų komandos naujokų išsiskiria Bosnijos ir Hercegovinos rinktinės narys Miralemas Halilovičius.

23-ųjų metų sunkusis krašto puolėjas iš Tuzlos vienu metu buvo laikomas itin perspektyviu žaidėju, dalyvavo NBA rengtoje „Krepšinis be sienų“ stovykloje Turkijoje ir prestižinėje „Adidas Eurocamp“ stovykloje Trevize, o kurį laiką treniravosi ir su Stambulo „Fenerbahce“ jaunimo komanda.

Praėjusį sezoną 205 cm ūgio krepšininkas praleido „KK Zagreb“ ekipoje ir Kroatijos čempionate per 30 minučių vidutiniškai rinkdavo 15,5 taško, atkovodavo 7,8 kamuolio ir atlikdavo 2,8 rezultatyvaus perdavimo.

Pirmą kartą nacionalinės komandos marškinėlius apsivilkęs būdamas vos 19-os metų, M. Halilovičius po puikaus sezono ir vėl sulaukė kvietimo į Bosnijos ir Hercegovinos rinktinę, kuri užtikrintai įveikė atranką į 2015-ųjų metų Europos čempionatą.

Su naujuoju „Dzūkijos“ aukštaūgiu kalbėjome apie Alytaus ekipą, krepšininko stipriąsias savybes, vasarą Duško Ivanovičiaus treniruojamoje rinktinėje bei naudingus bosnių žvaigždės Mirzos Teletovičiaus patarimus.

– Kas nulėmė tavo sprendimą šį sezoną atvykti į Alytų? – LKL.lt paklausė puolėjo

– Pagrindinė priežastis, kodėl nusprendžiau pasirašyti sutartį su „Dzūkija“, yra treneris Andrejus Urlepas. Teko girdėti labai daug gerų dalykų apie jo darbą ir apie jį patį. Taip pat sužinojau, kad „Dzūkija“ stengiasi suburti ambicingą komandą, o jos savininkas – gerai žinomas Tomas Pačėsas.

– Išgirdus žodį „Lietuva“, koks pirmas dalykas šauna į galvą?

– Žinoma, tai krepšinis. Žinau daugybę krepšininkų kilusių iš čia, o be abejonės labiausiai įsimintinas – Arvydas Sabonis. Jis yra tikra legenda.

– Nedaug kas Lietuvoje buvo girdėjęs apie tave prieš šią vasarą. Kaip apibūdintum savo žaidimo stilių?

– Žaidžiu sunkiojo krašto puolėjo ir vidurio puolėjo pozicijose, bet nesu standartinis žaidėjas. Manau, kad mano stipriosios savybės yra greitis, staigumas, kamuolio valdymas ir nevisai tipiškas metimas būnant netoli krepšį, panašus į (Lioro – aut. past.) Eliyahu ar (Georgio – aut. past.) Printezio.

– Praėjusius kelius sezonus žaidei Zagrebe. Į Kroatiją atvykai būdamas jaunas ir talentingas žaidėjas. Kaip keitėsi tavo rolė per tuos kelerius metus?

– Kalbant bendrai, tai buvo tikrai labai gera patirtis. Pradžioje negavau daug progų pasireikšti, nes komanda žaidė Eurolygoje. Tačiau kiekvienais metais mano indėlis vis didėjo ir gaudavau vis daugiau minučių aikštėje.

– Vienu metu buvai laikomas vienu iš perspektyviausių Europos talentų, kartu su Jonu Valančiūnu dalyvavai NBA rengiamoje „Krepšinis be sienų“ stovykloje Stambule. Kokį Joną prisimeni?

– Pamenu Joną iš tos stovyklos Turkijoje. Tada jis buvo labai plonas, aukštas vaikis, kuris pasižymėjo savo šuoliu. Bet net ir tada buvo galima matyti, kad jis yra išties ypatingas talentas.

– Su Bosnijos ir Hercegovinos rinktine šią vasarą užsitikrinote vietą 2015-ųjų metų Europos čempionate. Kokie tavo įspūdžiai iš čempionato atrankos?

– Tai buvo puiki patirtis, nes mus treniravo vienas geriausių Europos krepšinio specialistų Duško Ivanovičius. Treniravomės daug ir intensyviai bei sugebėjome laimėti visas Europos čempionato atrankos rungtynes.

– Ypatingai daug laiko aikštelėje negavai, nes žaidi toje pačioje pozicijoje kaip ir Mirza Teletovičius. Vis dėlto, ar jautiesi patobulėjęs per vasarą?

– Žaidimas ir ypač gynyba prieš Mirzą treniruotėse man labai padėjo. Jis vienas geriausių savo pozicijos krepšininkų visoje Europoje. Jis man nuolat duodavo patarimų ir aš labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę būti toje pačioje komandoje su tokiu geru žaidėju, kaip jis.

– Tau dabar vos 23-eji metai, tačiau tai nebuvo pirmoji tavo vasara su Bosnijos ir Hercegovinos rinktine. Jos gretose debiutavai dar 2010-aisiais. Kuo šios dvi vasaros buvo panašios ir kuo skyrėsi?

– Šią vasarą į rinktinę buvau pakviestas po labai gero sezono Zagrebe, kur turėjau gerą statistiką, svarbią rolę komandoje ir gerus rezultatus. Tada, 2010-aisais metais, tiesiog buvau tas „talentingas jaunas vaikinas“. Šiais metais jau gavau šiokią tokią progą pasireikšti ir rungtynėse, o aną vasarą – ne. Manau, tai didžiausias skirtumas.