Bronzą Europos jaunimo čempionate iškovojusių tinklininkų džiaugsmą apkartino kelionė namo
Arnas Rumševičius ir Lukas Každailis | Augusto Četkausko/sportoakimirka.lt nuotr.
Bronzos medalius šį sekmadienį Europos jaunimo (iki 20 metų) paplūdimio tinklinio čempionate Italijoje iškovoję Lietuvos sportininkai Arnas Rumševičius ir Lukas Každailis be abejonės – džiaugiasi vienu svarbiausiu savo apdovanojimų karjeroje. „Bet kelionė namo sugadino visą smagumą“, – nusivylimo portalui Sportas.lt neslėpė 19-metis A.Rumševičius.
– Arnai, jūs ir jūsų partneris L.Každailis iki Europos jaunimo čempionato pusfinalio žengėte be pralaimėjimų. Kas lėmė tokį gerą jūsų apsirodymą?
– Vasaros sezono pabaiga, du mėnesius jau buvome pilnai sportavę, todėl buvome pasiekę gerą formą. Priešininkai nebuvo labai stiprūs, bet gal tik mums taip atrodo. Aišku, buvo stripių varžovų. Dėl patekimo į aštuntuką žaidėm prieš ukrainiečius (lietuviai susitikimą laimėjo rezultatu 2:0 (21:15; 21:17) – aut. past.), o jie tikrai buvo stirpūs. Bet mes gerai sužaidėme, buvome susikaupę. Stengėmės gerai nusiteikti psichologiškai, nes iš tikrųjų jautėmė didelį jaudulį, atsakomybę.
– Jūsų pergalių serija nutrūko pusfinalyje, kai pralaimėjote vokiečiams rezultatu 0:2 (16:21; 15:21). Kas nutiko?
– Mes patys nesužaidėme savo žaidimo. Jei būtume gerai sužaidę, tai ir rezultatas būtų kitas. Galbūt vokiečiai buvo išaanalizavę mūsų žaidimą. Jų tinklinis stiprus, daug trenerių, jie su kompiuteriais analizuoja priešininkų žaidimą. Ir šiaip – gerai žaidžia. Jie visą laiką tik pliažinį tinklinį sportuoja, o mes – iš salės atėję.
Pavyzdžiui, finale su vokiečiais žaidusi Rusijos komanda – pakankamai stirpi, tačiau vokiečiai juos taip išanalizavo, kad jie nebeturėjo šansų laimėti.
– Mažojo finalo susitikime su italais pirmąjį setą laimėjote kiek sunkiau – 21:18, o antrasis buvo sklandesnis – 21:13. Po pirmosios dalies įgijote pasitikėjimo savimi?
– Jautėmės užtikrinčiau. Vis tiek jau turėjome vieną tašką. Psichologiškai jautėmės stipriau, manau, jie buvo labiau pavargę, nei mes. Matėsi, kad jie jau nebeturėjo jėgų. Netgi palaikymas, namų sienos jiems nebepadėjo.
– Europos jaunimo čempionate pasirodėte iš ties labai gerai – iškovojote bronzos medalį. Kaip jautėtės tapę prizininkais?
– Galvojau, kad bus smagiau. Vis dėl to iškovojome medalį, tai aišku, smagu. Bet kelionė namo sugadino visą smagumą. Kai grįžinėjome namo, lėktuvas vėlavo, mėtė mus iš vienos vietos į kitą... Pusantros dienos keliavome namo, o turėjome grįžti per pusdienį. Per tą laiką ir užmiršome tą trečią vietą. Visa tai labai sugadino nuotaiką. Niekas mums ir nepaaiškino, kas buvo. Sakė, kad techninės kliūtys. Pirmą kartą buvome tokioje situacijoje.
– Be to, kad oro uoste patyrėte nepatogumų, pačiame turnyre nebuvo nesusipratimų?
– Nesklandumų buvo daug. Pavyzdžiui, kai vyko medalių įteikimo ceremonija, valstybių vėliavos net neplėvesavo, jų nesimatė – tiesiog stulpai stovėjo. Visokių nemalonių smulkmenų buvo.
O dar, pavyzdžiui, kai jau ketinome išvažiuoti iš turnyro, mums pasakė, kad pusę trijų nakties mus veš į oro uostą. Tačiau maždaug, kai buvo po dviejų valandų penkiolika minučių, mums pranešė, kad atobusas jau išvažiavo. Sako – išsikvieskite taksi ir nuvažiuosite už 200 eurų. Mes su tuo nesitaikstėme, skambinome visiems, kam tik galėjome, sužinojome, kad mus apgavo. Paskui buvo gerai. Taip atsitiko gal dėl to, kad išmetėme italų komandą dėl patekimo į ketvertuką (pusfinalyje lietuviai nugalėjo pirmus pagal reitingą Simone Chinellato ir Giacomo De Fabritiis, rezulatatu 2:0 (21:16; 21:17) – aut. past.), o dar trečią vietą laimėjome. Aišku, galima tik spėlioti. Organizuotumas vis tiek buvo nekoks. Tokie tie pietiečiai. Jie neskuba, ką pakeičia – nepraneša.
– Jūsų Arnai, pirmieji žingsniai salės tinklinyje buvo žengti Raseiniuose, vėliau treniravotės Šiauliuose. Kokie kiti planai?
– Aš šiais metais pabaigiau mokyklą Šiauliuose ir dabar bandysiu treniruotis salės tinklinį užsienyje. Rytoj (trečiadienį – aut. past.) išvažiuoju į Estiją. Ten metus vien tik sportuosiu, nieko kito nesimokysiu. Noriu pabandyti, pažiūrėti, kaip bus.
Mokslai vis tiek galvą kvaršina. Dvi treniruotės per dieną, krūvis didelis – labai sunku. Nėra kada mokytis, o pailsėti norisi. Du dalykus daryti vienu metu yra sunku. Galvoju, kad metus pabandysiu, o jei nepasiseks, tai grįšiu į Lietuvą.
– Bėgate į užsienį – tai reiškia, kad rimtai žiūrite į profesionalaus tinklininko karjerą?
– Tai taip. Neapsimoka Lietuvoje pasilikti, ypač salės tinklininkams. Atsirado galimybių, gavau pasiūlymų, galvoju – reikia pabandyti. Juolab, kad pasiūlymas metams. Turi būti labai geras žaidėjas, kad siūytų treniruotis metams, o aš šiaip ne taip susitariau dėl to. Dažniausiai siūlo kontraktus 2-3 metams. Noriu tiesiog pabandyti. Mano tikslas nėra sportuoti salėje. Noriu savo lygį įvertinti tarp užsieniečių. Nes Lietuvoje salės tinklinio lygis nėra aukštas. Pliažinio – kitaip.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
