Treneris O.Antoščenkovas: „M.Knystauto finalą dar ilgai analizuosiu“

Zagrebe finišavusiame pasaulio jaunimo graikų-romėnų imtynių čempionate sidabro medaliu pasidabino sunkiasvoris Mantas Knystautas. Lietuvos olimpinio sporto centro auklėtinio treneris Olegas Antoščenkovas neslepia, kad šansai prieš finalą buvo lygūs. Rezultatą 1:3 ruso naudai lemė smulkmenos bei palankiai susiklosčiusios aplinkybės.

Atvykęs į Vilnių treneris atsakė į portalo www.imtynes.lt  klausimus.

- Kodėl nevertinai Manto, kaip aiškaus favorito?

- Visi žinojome, kad Mantas jau du kartus yra įveikęs rusą. Tačiau pagal paskutinę kovą, vykusią birželį Lenkijoje, yra sunku kažką vertinti. Rusas Katowicuose buvo agresyvesnis, o Mantas kantresnis. Jis prigavo atakuojantį Semionovą ir paguldė ant menčių. Rusai taip pat nesnaudžia, dirba, analizuoja ir stengiasi išvengti panašių klaidų. Europos čempionato dvikova buvo per trumpa, kad galėčiau susidaryti objektyvų vaizdą.

- Finalo debiute Mantas buvo aktyvesnis, todėl teisėjai jam suteikė šansą pelnyti taškus parteryje. M.Knystautas šios progos neišnaudojo. Kur slypi klaida?

- Paskubėjo, per anksti pajudėjo į kairę pusę ir neprivertė ruso patikėti, kad ridens į dešinę.

- Trys ruso taškai buvo pelnyti už Manto žengimą už kilimo. Jis buvo nepasiruošęs žemoms atakoms?

- Rusas 14 centimetrų žemesnis. Toks ūgio skirtumas ribojo varžovo pasirinkimą atakose. Prašiau Manto būti dėmesingam ir neleisti įsibėgėti, eiti į artimą kontaktą, rišti Semionovo rankas. Darbą rankomis atidirbo gerai, o kojas pamiršo. Gal prieš čempionatą reikėjo galiūną Savicką paprašytų, kad Mantą pastumdytų. Gal įgautų imunitetą (šypsosi).

- Iki finalo rusas įveikė keturis varžovus ir sugaišo vos minutę. Lemiamoje dvikovoje nugalėtojas nebuvo aiškus iki paskutinės sekundės. Kokiais patarimais palydėjote Mantą į lemiamą mūšį?

- Rusas visus įveikė arba metimais stovėsenoje, arba ridenimais. Mes žinojome, kad Semionovas patogiai jaučiasi dirbdamas dešiniame paėmime, todėl modeliavome Manto stovėseną ir varžovui pasiūlėm taikytis prie kairės pusės. Tokia situacija rusą išmušė iš vėžių. Įsivaizduokite, po pažastimi prakištą ilgą kaip iena ranką ir koja užtvertą patogų priėjimą. Man tenka su Mantu paplušėti ant kilimo, tai savijauta tokia, lyg būčiau gipse. Rusas suprato, kad su Mantu bravūriška imtis nepraeis ir pasirinko kitą taktiką.

- Klaipėdietis tris kartus išėjo už kilimo. Ar ne per daug?

- Ne šventi esam, visi darom klaidas. Ir sportininkai, ir treneriai. Pavyzdžiui, Rusija futbolininkams padovanojo vieną brangiausių pasaulio čempionato trenerį italą Fabio Capello. Ar toli rusai nukeliavo? Manto finalą dar ilgai analizuosiu ir mėginsime lopyti spragas.

- Knystautui buvo reali galimybė išplėšti pergalę paskutinę minutę. Bet metimas pavyko tik iš dalies. Kodėl?

- Kaip minėjai, seko paskutinė minutė. Atletai pavargę, šlapi. Tokį šoninį slystantį metimą sunku kontroliuoti ir eigoje koreguoti, ypač, kai esi nustekentas. Jei rusą tvirčiau prigriebtų pirminėje fazėje, tai gal kažką ir sulipdytų. Bet čia tik prielaidos. Apskritai, Mantas turėjo ir daugiau šansų. Prisiminkime, jis paskutinę minutę padususį rusą nešiote nešiojo ant rankų ir laukė teisėjų verdikto dėl varžovo pasyvumo. Ne be reikalo po finalinio švilpuko Mantas karštai reagavo ir beviltiškai mosikavo rankomis. Mano subjektyvi nuomonė – teisėjai Semionovą šiek tiek pamalonino.

- Ar tau, treneriui, sunku buvo praryti kartėlį dėl finalinio rezultato?

- Nenoriu veidmainiauti, auksas yra auksas. Tačiau žiūrint  plačiau, dar kartą įsitikinau, kad turime neeilinių gabumų atletą. Šiai dienai pasaulyje yra trys lygiaverčiai šios amžiaus grupės sunkiasvoriai – gruzinas Beka Kandelakis, rusas Sergejus Semionovas ir Mantas Knystautas. Aš ir jį varžyboms ruošę treneriai Mindaugas Ežerskis bei Artūras Ševelkovas didžiuojamės savo auklėtiniu.

- Finišavo paskutinės oficialios Manto varžybos jaunimo amžiaus grupėje. Kaip planuoji jo adaptaciją tarp suaugusių.

- Manau, reikės porai metų apsišarvoti kantrybe. Pradžiai jį reikia paruošti fiziškai, priauginti masės. Dabar jo svoris apie 112 kilogramų. Grumtis su 130 kilogramų sveriančiomis bombomis yra realu, bet be galo sunku.