Avlasevičius pasitinka kovą dėl UTMA čempiono titulo: „Tikiu, kad ir jam nesu didžiausias džiaugsmas“

 Lapkričio 28 dieną vyksiančiame „UTMA 21“ turnyre kikbokso gerbėjų laukia revanšinė kova dėl 75 kilogramų svorio kategorijos čempiono diržo. Dabartinis čempionas Nikola Cvetkovičius (3-0, UTMA) savo titulą penkių raundų akistatoje gins prieš Raimondą Avlasevičių (5-1-1, UTMA).

R. Avlasevičius šį čempiono diržą iškovojo „UTMA 12“ turnyre, kai įveikė savo komandos draugą Henriką Vikšraitį. Titulą „Sparta Gym“ kovotojui teko ginti „UTMA 13“ renginyje, kur savojo šanso po pakeitimo sulaukė N. Cvetkovičius. Nors kova buvo atkakli ir atrodė, kad persvara krypsta lietuvio pusėn, ketvirtajame raunde pergalę sugebėjo pasiekti serbas, perėmęs čempiono diržą.

Vėliau N. Cvetkovičius titulą sėkmingai apgynė „UTMA 17“ turnyre, kai palaužė Naurį Lukošiūną, tuo tarpu R. Avlasevičius po pirmojo pralaimėjimo profesionalų ringe UTMA narve pasirodė dar du kartus: „UTMA 17“ turnyre antrajame raunde techniniu nokautu įveikė Sabri Ben Henia, o neseniai vykusiame „UTMA 20“ renginyje kovoje dėl galimybės vėl kautis su čempionu užtikrintai nugalėjo Akramą Belmekki.

Artėjant renginiui, UTMA tinklalaidėje R. Avlasevičius ir jo kolega iš „Sparta Gym“ Raimondas Krilavičius pasidalijo mintimis apie būsimas kovas. Pats R. Krilavičius tame pačiame turnyre susitiks su buvusiu R. Avlasevičiaus varžovu marokiečiu A. Belmekki.

Tinklalaiudėje taip pat aptarta Manto Rimdeikos laukianti akistata su „Big Sexy“ pravarde žinomu kikboksininku Niko Horta. Apie 130 kilogramų sveriantis varžovas yra ne kartą kovojęs „Glory“ organizacijoje, o „Beyond Kick“ pasauliniame sunkiasvorių reitinge, apimančiame ir „ONE Championship“ kovotojus, užima šeštąją vietą.

R. Avlasevičius neslėpė entuziazmo dėl tokio lygio varžovo atvykimo į Lietuvą.

„Aš labai džiaugiuosi, – kalbėjo R. Avlasevičius. – Kadangi atidžiai stebiu „Glory“ organizacijos kovas, man smagu pamatyti šį kovotoją Lietuvoje, nes esu matęs nemažai jo dvikovų. Iš pradžių, kai jis tik atėjo į „Glory“, buvau jį šiek tiek nuvertinęs, bet vėliau jis iškovojo pergalių prieš tikrai stiprius varžovus ir paliko gerą įspūdį. Jis yra daug smūgiuojantis kovotojas, turintis šiek tiek nešvaraus kovos stiliaus elementų, todėl bus labai įdomu.“

R. Krilavičius pritarė kolegai, pabrėždamas aukšto meistriškumo oponentų ir konkurencingumo svarbą.

„Lietuvos auditorijai ir mums, kovotojams, smagiausia, kad tokio aukšto lygio kikboksininkas atvažiuoja kovoti pas mus, – dėstė R. Krilavičius. – Pamatysime, kaip jis atrodys šioje kovoje. Būtų puiku, jei laikui bėgant atsivežtume ir daugiau kovotojų iš „Glory“ organizacijos.“

Laidos vedėjui pasiteiravus, ar nedidelis tarpas tarp turnyrų neapsunkina R. Avlasevičiaus pasiruošimo būsimai kovai, lietuvis teigė, kad yra sutelkęs dėmesį į savo rutiną.

„Manau, kad turiu fokusuotis ne į tai, kaip pasiruošęs mano varžovas, o į tai, kaip ruošiuosi aš pats, – teigė R. Avlasevičius. – Pagrindinis aspektas yra tas, kad turiu jaustis gerai ir mano dėmesys turi būti sutelktas į save. Jaučiuosi pasiruošęs, o jeigu taip nebūtų – neičiau kovoti. Nėra, kad trūktų laiko atsigauti. Galbūt pirmadienis po kovos buvo kiek sudėtingesnis morališkai, nes vėl reikia anksti keltis ir eiti į rytinę treniruotę. Tačiau trečiadienį viskas grįžta į įprastas vėžes. Dažniausiai visi grįžtame pirmadienį į salę, tik galbūt ne į rytinę, o į vakarinę treniruotę.“

Prisimindamas pirmąją akistatą su N. Cvetkovičiumi, R. Avlasevičius analizavo lemtingą momentą, kai ketvirtajame raunde serbas kelis kartus tiksliai pataikė į lietuvio priekinę koją. Nors lietuvis spaudė varžovą ir diktavo tempą, būtent tikslūs spyriai nulėmė dvikovos baigtį.

„Dabar, praėjus tiek laiko, tai prisiminti net šiek tiek juokinga, – pasakojo R. Avlasevičius. – Po trečio raundo treneris man pasakė, kad kelčiau blokus ir saugočiau koją, nes varžovas ją atakuoja. Kol nekėliau blokų, man neskaudėjo. Kai pradėjau kelti, vieną kartą man pataikė žemiau kelio ir tada stipriai jį sudegė. Toliau dariau tai, ką sakė treneris, bet antrą kartą pakėliau koją ne šonu, o šiek tiek tiesiai, todėl vėl kreivai pataikė žemiau kelio. Tada skausmas buvo toks, lyg kelias būtų užsirakinęs – nukritau ant žemės ir nebetęsiau kovos. Tai nulėmė ne smūgių kiekis, o tikslus pataikymas į jautrią vietą. Jam pavyko tai padaryti, todėl mes jį ir pasveikinome.“

Paklaustas, ar varžovui tiesiog pasisekė pataikyti, kovotojas išliko objektyvus ir atidavė pagarbą jo tikslumui.

„Būtų nesąžininga sakyti, kad jam pasisekė, nes jis atakavo koją ir trečiame, ir ketvirtame raunde, – vertino R. Avlasevičius. – Galbūt, jeigu nebūtų pririnkta ankstesnių smūgių, koja būtų kitaip sureagavusi, nes nuo smūgių raumuo atsipalaiduoja ir praranda tvirtumą. Tačiau man skaudėjo ne kojos raumenį, o patį kelį – po keliu stipriai jaučiau girnelę, buvo įplyšęs raumuo. Padarinių buvo, bet jie labai lengvai praėjo, viskas yra gerai. Suprantame, kad kovojame be apsaugų, todėl ir treniruotėse grūdiname kojas. Nėra taip, kad praleidę du ar tris smūgius visiškai prarandame koją.“

Po šio pralaimėjimo „Sparta Gym“ klube spyriams į kojas buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Tai patvirtino ir R. Krilavičius, atskleidęs treniruočių metodiką.

„Taip, po ankstesnių kovų mūsų kojos jau buvo taip atmuštos, kad galvojome: „Andriau, gal jau užtenka mus ėsti?“ – prisiminė R. Krilavičius. – Tai mus turbūt užgrūdino, bet fokusas buvo tikrai stiprus, net iki ašarų. Kai grūdinome kojas, daug mušėme be apsaugų. Faktas, kad darėme įvairias kontratakas ir viską, kas mums būtų naudinga toliau spaudžiant ir dusinant varžovą.“

Tinklalaidės vedėjas atkreipė dėmesį, kad atlaikyti spyrius galima įvairiai, ir priminė Vito Karoso pavyzdį, kai šis, pajutęs varžovo susitelkimą į kojų atakas, neleido oponentui pasiekti tikslo. Reaguodamas į tai, R. Avlasevičius paaiškino savo strategiją paskutinėje kovoje su A. Belmekki, kai nusprendė neblokuoti visų varžovo spyrių.

„Nėra vieno konkretaus fokuso tik į kažką vieną, – teigė kikboksininkas. – Negali visą laiką blokuotis ar visada permušinėti, nes iš to atsiranda aiškios žaidimo taisyklės, kurias varžovas gali apžaisti. Turi būti universalus: kartais užsiblokuoti, kartais permušti, kartais pramesti varžovą bokso terminu. Opcijų yra daugiau. Kodėl šioje kovoje neblokavau tų spyrių į kojas? Nes jie man neatnešė jokios žalos. Dar Raimondas sako: „Pašnekėsime pirmadienį treniruotėje“. Pirmadienį grįžau į salę, man toliau mušė per kojas, ir aš nieko nejaučiau. Bandai žiūrėti, kas veikia. Jeigu matai, kad permušinėjant smūgiai praeina, nebėra prasmės kelti bloko, stagnuoti ir neatlikti savo atakos.“

Aptardamas A. Belmekki smūgių jėgą ir areną sudrebinusius garsus nuo marokiečio atakų, R. Avlasevičius pabrėžė, kad oponentas atakuoja galingai, tačiau lietuvis sąmoningai rinkosi priimti žalą vardan savo išpuolių.

„Rankomis gal ir ne, bet kojomis jis muša tikrai stipriai, – dėstė R. Avlasevičius. – Iš kojų tikrai jauti tuos smūgius, vis dėlto muša iš blauzdikaulio. Negali pasakyti, kad nesijautė, bet leidau jam patikėti, kad gali mane sumušti, o tada po „middle kick“ spyrio sekė ataka į korpusą, kurios jis nesitikėjo – taip atsirado nokdaunas. Vėlgi, kažką paaukojome tam, kad pasiektume konkretų tikslą. Ar buvo galima priimti kitokių sprendimų? Faktas. Manau, kad tuos sprendimus, kurių aš nepadariau, Raimondas galbūt padarys, nes nemanau, kad kovotojas per mėnesį laiko kardinaliai pasikeis. Jis greičiausiai darys tą patį, ką darė su manimi.“

R. Krilavičius, kuriam netrukus teks susikauti su tuo pačiu A. Belmekki, pripažino analizavęs marokiečio kovos stilių.

„Faktas, kad bandžiau, – kalbėjo R. Krilavičius. – Iš tikrųjų tą kovą labai atidžiai žiūrėjau arenoje, dar su treneriu Andriumi pasižiūrėsime, bet kažkaip neapsikraunu. Nesu labai techniškas kovotojas, man to nereikia. Čia geras pavyzdys yra tie smūgiai į pilvą. Gali atrodyti, kad Belmekis kažkaip atsitiktinai krito, bet Avlasevičius daug kam taip pataiko, tai yra jo stiprybė. Jeigu aš dabar pradėsiu taip pat mušti į pilvą, ne faktas, kad man pavyks, nes jis tai daro labai gerai. Pats esu kartą gavęs tokį smūgį treniruotėje – nieko nerodžiau, bet tikrai norėjosi nubėgti į tualetą. Avlasevičius žiauriai gerai atakuoja korpusą, ir man būtų kvaila jį kopijuoti, jis yra absoliučiai kitoks kovotojas.“

Kolegai pritarė ir R. Avlasevičius: „Turi fokusuotis į tai, kas tau pavyksta. Jeigu dabar man pavyksta šitą žmogų perlaužti savo spaudimu ir smūgių kiekiu, tai nereikia bandyti jo užmušti pirmoje minutėje, nes tai ne mano stilius.“

Paklaustas apie techninį elementą, kai priekine ranka nusimušamas oponento blokas, o galine atliekamas smūgis, R. Avlasevičius atskleidė šio veiksmo kilmę.

„Šitą dalyką naudoju jau ilgai, – pasakojo kikboksininkas. – Kovotojas, su kuriuo kovoji, padiktuoja, kaip tu pats kovosi. Jeigu jis spaudžiasi, man nėra prasmės bandyti jam mušti į gynybą. Nors protingiau būtų nutraukti varžovą, su juo aš rankos netrauksiu, o keisiuosi smūgiais ir primetinėsiu savo žaidimą. Cvetkovičius tai padarė dėl to, kad Nauris vienu momentu užsispaudė – kam jam mušti į gynybą? Nutraukė ranką ir smūgiavo. Šitą dalyką nemažai šlifavome dar tada, kai buvau stovykloje Serbijoje prieš gal ketverius metus. Nežinau, gal čia serbų mokykla, bet tai veikia, ir stengiamės tai naudoti.“

Pasak laidos vedėjo, N. Cvetkovičius yra itin nenuspėjamas, nes kovoje su Martynu Jasiūnu pademonstravo vienokį stilių, akistatoje su R. Avlasevičiumi – kitokį, o prieš N. Lukošiūną apskritai nustebino bokso technika. Kalbėdamas apie savo tobulėjimą ir varžovų nenuspėjamumą, lietuvis išliko lakoniškas: „Kaip ne kartą sakiau, kiekvienoje kovoje galite nustebinti bet kuo.“

R. Avlasevičiaus kovose dažnai pastebima tendencija, jog pirmajame raunde jis varžovams leidžia diktuoti tempą, o vėliau perima iniciatyvą. Tačiau specialaus plano penkių raundų dvikovai sportininkas teigia neturintis.

„Nežinau, iš tikrųjų aš nesusiplanuoju tos kovos, – sakė buvęs čempionas. – Ateinu, dirbu ir darau tai, kas tuo momentu gaunasi. Po pirmo pataikyto smūgio planas gali dingti. Priplanuoti gali bet ką, bet karts nuo karto varžovai galvoja, kad užkėlę tempą mane nuvargins gynyboje. O kartais varžovas bando žiūrėti, ką aš darau, ir raundas gaunasi lėtesnis. Man rodos, kad su Cvetkovičiumi tas pirmas raundas ir buvo lėtesnis, o paskui kova po truputį greitėjo. Neplanuoju taip toli į priekį ir negalvoju, kad privalau pradėti greičiau. Ateinu, sumušame pirštinėmis ir važiuojame.“

Galiausiai, paklaustas apie psichologinį spaudimą prieš revanšą su vieninteliu jį nugalėjusiu oponentu ir ar ši kova jam yra „viskas arba nieko“, R. Avlasevičius pabrėžė asmeninę motyvaciją, o ne patį titulą.

„Ne, tiesiog suprantu, kad tai yra kova, – sakė R. Avlasevičius. – Man šita dvikova yra ne tiek apie diržo atsikovojimą, kiek apie pačios kovos laimėjimą, nes noriu atsirevanšuoti. Esu vedamas būtent šito tikslo. Apie kažkokius antrus ar trečius kartus minčių nėra – dabar visas fokusas sutelktas į lapkričio 28 dieną, į tą vienintelę kovą. Visada stengiuosi fokusuotis į vieną datą ir vieną dvikovą. Kai ji praeina, galime kelti kitus tikslus. Dabar viskas aišku: ateinu čia laimėti ir dominuoti. Tikiu, kad ir jam nesu didžiausias džiaugsmas, nes nors jis mane ir nugalėjo, jam tai buvo sunki kova. Manau, kad šioje akistatoje pamatysime, kaip viskas pavyks.“