Dalinį paralyžių patyrusi Grigaliūnienė: „Kartu su vyru buvome kaip tandemas“
Asmeninio archyvo nuotr. | Organizatorių nuotr.
Sportas Aldoną Grigaliūnienę lydėjo beveik visą gyvenimą, tačiau didžiausi jos sportiniai laimėjimai atėjo po laikotarpio, kai teko iš naujo mokytis pasitikėti savo kūnu. Būdama 36-erių ji susirgo arachnoiditu, pusę metų praleido ligoninėje, buvo paralyžiuota kairioji kūno pusė, sutriko pusiausvyra. Tuo metu namuose jos laukė vyras ir dvi mažos dukros. Vėliau sportas tapo viena svarbiausių sveikimo dalių, Aldona pasiekė aukščiausią paralimpinio sporto lygį – tapo dukart paralimpine čempione.
Nepasiduoti po ligos motyvavo šeima
Sportas Aldonai buvo artimas dar vaikystėje. Aktyvią mergaitę pastebėjo mokytojai, ji pateko į sporto mokyklą, vėliau pasirinko lengvąją atletiką, studijavo tuometiniame Kūno kultūros institute ir tapo trenere. Sukūrusi šeimą, Aldona augino dvi dukras ir po dešimtmečio trenerės darbo pasirinko mokyklą, kad galėtų daugiau laiko skirti vaikams. Būtent pirmaisiais darbo mokykloje metais jos gyvenimą netikėtai pakeitė sunki liga.
Pusę metų praleidusi ligoninėje Aldona grįžo stipriai sutrikusia pusiausvyra ir ilgą laiką negalėjo savarankiškai vaikščioti. Fiziniai pokyčiai buvo matomi ir veide, todėl moteris neslepia, kad sunku buvo ir psichologiškai. Jai buvo 36-eri, o dukroms – ketveri ir dešimt metų. Būtent šeima, pasak Aldonos, tuo metu tapo viena svarbiausių priežasčių stengtis kasdien.
„Norėjau užauginti mergaites, kad šeimoje viskas būtų gerai. Stengiesi dėl vaikų, dėl šeimos, dėl vyro, todėl atsiranda paskata judėti ir stiprėti. Man buvo labai sutrikusi pusiausvyra – tamsoje išvis negalėdavau eiti, mėtydavo į šonus. Kiekvieną dieną dariau specialias mankštas ir po truputį rezultatai atėjo“, – pasakoja Aldona.
Grįžimas į mokyklą taip pat tapo savotiška kasdiene reabilitacija. Mokiniams reikėjo rodyti pratimus, kartu judėti, vesti mankštas. Kūnas palaipsniui stiprėjo, gerėjo pusiausvyra. Šalia buvo vyras, kuris pirmąjį pusmetį vežiojo Aldoną į treniruotes, o kiti šeimos nariai perimdavo dalį kasdienių rūpesčių. Tai suteikė jai galimybę vis daugiau dėmesio skirti sveikimui ir sportui.
Palaikymas, kuris atvėrė kelią sugrįžti į sportą
Aldona pripažįsta, kad po ligos pati nebūtų pagalvojusi apie profesionalų sportą. Impulsą davė pažįstamas treneris, kuris prisiminė ją dar iš ankstesnių varžybų ir pasiūlė pabandyti sportuoti kartu su negalią turinčiais atletais. Tuo metu pati Aldona dar menkai žinojo, kokios galimybės egzistuoja žmonėms su jos sveikatos sutrikimais.
„Jeigu atvirai, pati nebūčiau nusprendusi. Treneris pasakė: „Pabandyk.“ Man tada atsivėrė visai kitas pasaulis. Iš pradžių norėjau tiesiog pasveikti, nes viena negalėjau normaliai vaikščioti. Po truputį didinant krūvius sveikata gerėjo, o tada atsivėrė ir kelias į didįjį sportą“, – prisimena ji.
Profesionaliai sportuoti reiškė skirti treniruotėms daug metų ir nuolat derinti jas su šeimos gyvenimu. Aldonai itin reikšmingas buvo vyro, kuris taip pat dirbo treneriu, palaikymas. Jis suprato, kad rezultatas neatsiranda per kelias savaites, todėl šeima kartu spręsdavo, kaip paskirstyti laiką ir pareigas. Prieš dvejus metus vyro netekusi Aldona apie bendrą jų kelią kalba su dėkingumu.
„Jis man sakydavo: „Tu stipri, tu gali“. Kai žmogus tave paskatina ir įgarsina žodžiais, kad iš tikrųjų gali, atsiranda dar daugiau jėgų. Kartu spręsdavome, kam tuo metu reikia skirti daugiau dėmesio. Buvome kaip tandemas“, – apie vyrą pasakoja Aldona.
Palaikymo ji sulaukė ir darbovietėje. Po pusmečio ligoninėje jos darbo vieta liko išsaugota – kolega perėmė pamokas, o vadovas vėliau sudarydavo sąlygas išvykti į varžybas. Aldonai toks pasitikėjimas reiškė daug daugiau nei formalus leidimas išvažiuoti. Ji jautė pareigą sugrįžti bei stengtis. Ilgainiui šis bendras darbas virto pasaulio ir paralimpinių žaidynių medaliais.
Išmoko nebijoti paprašyti pagalbos
Aldona save apibūdina kaip žmogų, kuris viską pirmiausia nori pasidaryti pats. Net tada, kai dėl sveikatos kai kuriuos darbus atlikti tapo sunkiau, prašyti pagalbos jai neatrodė natūralu. Dukros jai ne kartą primindavo, kad gebėjimas kreiptis į kitą žmogų nėra silpnumo ženklas.
„Vaikai man sakydavo: „Mama, tu paprašyk, nebijok paprašyti.“ Man vis atrodydavo – kaip aš dabar apsunkinsiu žmogų? Po truputį išmokau, kad jeigu pagalbos reikia, galima jos paprašyti. Labai gera žinoti, kad aplink yra žmonių, kurie nuoširdžiai padės“, – sako Aldona.
Šiandien tokių žmonių ji turi ir sporto bendruomenėje. Draugės padeda parvežti sunkesnius daiktus, nuperka, ko reikia, užneša pirkinius. Aldonai tai tapo dar viena bendrystės forma – pagalba, dėl kurios žmogus nepraranda savarankiškumo, o priešingai, gali ilgiau gyventi aktyviai.
Jos akimis, būtent bendruomenė daugeliui negalią turinčių žmonių tampa svarbiu žingsniu iš vienatvės. Sporto aplinkoje susitinka skirtingo amžiaus žmonės, atsiranda draugystės, bendros veiklos, kelionės ir pasitikėjimas savimi. Aldona yra mačiusi žmonių, kurie sportuodami fiziškai sustiprėjo tiek, kad galėjo savarankiškiau pasirūpinti savo kasdienybe.
Svarbiau už medalius – žinoti, kad buvai reikalingas
Per savo sportinę karjerą Aldona pasiekė įspūdingų rezultatų. 1996 metais Atlantos paralimpinėse žaidynėse ji iškovojo auksą šuolio į tolį rungtyje, 2004-aisiais Atėnuose tapo paralimpine rutulio stūmimo čempione, o 2008 metų Pekino žaidynėse iškovojo sidabro medalį. Prie jų prisidėjo pasaulio ir Europos čempionatų apdovanojimai.
Vis dėlto paklausta, ką vertina labiau už sportinius trofėjus, Aldona ilgai nesvarstė. Jai svarbiausia, kad dukros šiandien mato ir vertina, kiek pastangų mama įdėjo stengdamasi išsaugoti šeimos įprastą gyvenimą.
„Labiau už medalius vertinu savo šeimos ir vaikų pagarbą. Dukros dėkoja, kad būdama tokios būklės stengiausi, jog šeimoje viskas būtų gerai, nenuleidau rankų. Dabar vaikštau, mėgaujuosi gyvenimu taip, kaip visi. Matau, kad visuomenėje vyksta gražus pokytis, džiugina tokios iniciatyvos kaip „Camelia“ projektai, kuriuose vis daugiau kalbama apie negalią turinčių žmonių sportą, jų galimybes ir pasiekimus“, – sako Aldona.
Šiandien jos santykis su judėjimu nepasikeitė. Sulaukusi 72-ejų Aldona kiekvieną rytą pradeda mankšta. Dukros gyvena atskirai, todėl ji pati nori kuo ilgiau išlikti savarankiška. Judėjimas jai tebėra būdas pasirūpinti savo kūnu, tačiau dabar jame atsirado ir kita prasmė – parodyti kitiems, kad pradėti galima mažais žingsniais.
Šį principą Aldona taiko ir bendraudama su kitais negalią turinčiais žmonėmis. Pamačiusi žmogų, kuriam sportas galėtų padėti, ji pakalbina, paaiškina, kokių veiklų galima išbandyti. Vieną savo mokinį, anuomet dar šeštoką, Aldona pati pakvietė sportuoti – šiandien jis jau suaugęs, sukūręs šeimą ir dalyvauja tarptautinėse varžybose.
„Kiekvienas gali rasti tai, kas atitinka jo jėgas ir galimybes. Reikia pradėti mažais žingsneliais, po truputį ir siekti savo svajonės“, – sako A. Grigaliūnienė.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
