Rugsėjo-spalio MVP tapęs Carlosas „Gargždų“ sensacijos nelaiko atsitiktinumu: „Tai nėra Pelenės istorija“

LKL, kurią remia „Betsson“, pirmasis ratas artėja prie pabaigos. Pirmenybėse jau prabėgo rugsėjo ir spalio mėnesiai, tad atėjo metas pripažinti šio laikotarpio geriausiuosius.

Rugsėjo-spalio naudingiausiu krepšininku tapo „Gargždų“ klubo lyderis JaQuanas Carlosas. Komandos naujokas skambiai prisistatė Lietuvos aistruoliams žibėdamas tiek individualiai, tiek komandiškai – jo lyderystė svariai prisidėjo prie to, kad pajūrio ekipa lapkritį pasitiktų turnyrinėje lentelėje žengdama antra.

24-erių amerikietis pirmuosiuose septyniuose mačuose (neįskaitant lapkričio 2 d. mačo prieš Kėdainių „Nevėžį-Paskolų klubą“) fiksavo stulbinančius skaičius. Per beveik pusvalandį, kurį vidutiniškai praleisdavo ant parketo, gynėjas pelnydavo 20,9 taško (61 proc. dvit., 42 proc trit., 73 proc. baud.)(antras lygoje), atlikdavo 8,1 rezultatyvaus perdavimo (pirmas lygoje), atkovodavo 3,1 ir perimdavo 2 kamuolius (pirmas lygoje) bei rinkdavo 26,3 naudingumo balo (pirmas lygoje).

Panašu, kad atakų organizatoriaus asmeninė sėkmė labai tiesiogiai koreliuoja su komandos rezultatais. Pergalingose rungtynėse jis rinkdavo mažiausiai 20 taškų ir 24 naudingumo balus, o pralaimėtuose mačuose J. Carloso skaičiai buvo prastesni – vid. 12,5 taško ir 14,5 naudingumo balo. Iškalbinga, jog susitikime, kuriame „Gargždai“ nusileido pergalių iki tol neturėjusiems kėdainiečiams, J. Carlosas taip pat neblizgėjo – pelnė 6 taškus, prametė 7 metimus iš žaidimo, padarė 7 klaidas ir surinko tik 2 naudingumo balus.

Ko gero, visi LKL, kurią remia „Betsson“, aistruoliai apie J. Carloso talentą neišvengiamai išgirdo spalio 3 dieną. Sezono atidarymo sostinėje mače gargždiškių vedlys baudė Vilniaus „Rytą“ 31 tašku (7/13 dvit., 5/8 trit., 2/2 baud.), 9 rezultatyviais perdavimais ir 36 naudingumo balais. Du jo tolimi šūviai tikslą pasiekė per paskutiniąsias 100 sekundžių ir padėjo įtvirtinti sensacingą Pauliaus Malašausko auklėtinių triumfą.

Apie nuostabius skaičius, prieš sezoną turėtus lūkesčius, santykį su vyr. treneriu ir komandos lubas – išsamus LKL.lt interviu su naudingiausiu rugsėjo ir spalio lygos krepšininku J. Carlosu.

– JaQuanai, visų pirma – kaip tau pavyko? Kaip paaiškintum, kas vyko su tavimi ir tavo komanda sezono pradžioje? – prieš mačą su „Nevėžiu-Paskolų klubu“ LKL.lt paklausė žaidėjo.

– Manau, kad mes – nuo trenerių štabo, vyriausiojo trenerio iki paskutinio vaikino ant suolo – tiesiog tikime ir pasitikime vieni kitais. Laikomės išvien ir džiaugsme, ir varge, sunkiais laikais ir kai viskas klostosi gerai. Tikrai tiesiog tikime vieni kitais. Treneriai kasdien paruošia puikius rungtynių planus. Jie tarsi duoda mums paruoštuką su atsakymais į testą, kurį laikysime. Mes tiesiog turime išeiti į aikštę, tai pritaikyti ir laikytis kartu. Išėjus į aikštę ne viskas bus tobula: suklysime, nepastebėsime vieni kitų laisvų, atliksime blogų metimų, bet kol laikomės kartu ir kovojame, visada suteiksime sau šansą.

– Ar atvykęs į Lietuvą jautei, kad tai bus tavo metai? Ar fizinė ir psichologinė savijauta leido tą pajausti iš anksto?

– Atvykdamas iš antrosios Lenkijos lygos žinojau, kad tai bus didelis šuolis, kurį turėsiu atlikti savo žaidime fiziškai, protiškai, visapusiškai. Atvažiavau nusiteikęs tiesiog būti pasiruošęs viskam, kad ir kaip klostytųsi. Bet, kaip sakiau, komandos draugai manimi pasitiki, trenerių štabas pasitiki, „Gargždų“ klubas pasitiki, sirgaliai ateina ir atiduoda visas jėgas palaikydami. Kai turi visus šiuos dalykus, o komanda ir klubas sako eiti į aikštę ir tiesiog būti savimi, visa kita ateina lengvai. Įdedu daug darbo, komanda manimi pasitiki, jie priima mano sprendimus. Kai visa tai turi, krepšinis dienos pabaigoje lieka krepšiniu, todėl galiu tiesiog išeiti, žaisti ir būti savimi.

– Lygoje pirmauji – arba esi labai arti to – pagal kelias statistikos kategorijas: pelnomus taškus, rezultatyvius perdavimus, perimtus kamuolius, naudingumo balus. Kur labiausiai stebini pats save?

– Efektyvumas yra labai svarbus dalykas, bet noriu didžiuotis ir savo gynyba. Ypač žinodamas, kad esu vienas mažesnių vyrukų aikštėje ir kad varžovai bandys mane atakuoti bei žaisti nugara.

Dėl rezultatyvių perdavimų – mano komandos draugai pataiko metimus. Turiu tikrai gerus komandos draugus, todėl tai ateina savaime. Pagarba jiems. Aš atlieku lengvąją dalį – tiesiog atiduodu jiems kamuolį, o jie atlieka sunkiąją dalį pataikydami.

Tikrai sakyčiau, kad arba perimti kamuoliai, arba naudingumas yra didžiausias pasiekimas. Vidutiniškai perimti po du kamuolius – tai tiesiog būti įkyriam gynyboje ir pasižymėti gerais gynybiniais instinktais. Bet 26 naudingumo balai per septynerias rungtynes – didelis pasiekimas antramečiam įžaidėjui. Ypač, kaip sakiau, po šuolio iš antrosios Lenkijos lygos, nes Lietuvos krepšinis yra aukšto lygio.

– Didelis rezultatyvių perdavimų vidurkis sufleruoja, kad neužtrukai užmegzti ryšį su komandos draugais, dažnai juos atrandi gerose pozicijose. Iš kur taip akimirksniu atsirado šis ryšys?

– Nuo pat tada, kai atvykome, žaidėjai, kurie sugrįžo iš pernai – jie sukūrė tą ryšį nuo pirmos dienos. Turėjome Karolį Giedraitį, kuris, deja, patyrė traumą. Taip pat turime Efką (Evaldas Šaulys – aut.) – vyresnį, patyrusį vyruką. Šie vyrukai žino, kaip suformuoti komandą, broliją ir šeimą. Net ir treneriui tai pirmieji metai vyr. trenerio poste. Žinau, kad jam buvo sunki užduotis su krūva naujų žaidėjų priversti mus visus susižaisti, bet vyrukai manimi pasitiki. Jie pasitiki manimi su kamuoliu rankose, priima mano sprendimus Treneris atliko puikų darbą suburdamas šią komandą ir pasirinkdamas šiuos žaidėjus. Manau, turime labai gerą, talentingą komandą su daugybe ginklų.

Kai esu aikštelėje, žinau, kad sukurtos progos jiems ir jų pataikyti metimai atveria žaidimą ir man. Tiesiog stengiuosi, kad visi būtų patenkinti. Įžaidėjas žaidžia ne šaškėmis, o šachmatais. Turiu išlaikyti visus laimingus ir įtrauktus. Stengiuosi tai daryti kiek išgaliu. Jei suteiksi savo aukštaūgiui porą metimų, porą dėjimų, jis blokuos metimą už tave, kai būsi apeitas gynyboje. Jei metikai patenkinti, jie susikeis gynyboje, kai ateis laikas ir tau prireiks pagalbos. Žaidžiu tarsi šachmatais: turiu palaikyti visus patenkintus ir užtikrinti, kad komanda judėtų, o tada atsiranda lengvos progos žaisti vienas prieš vieną bei atsiveria erdvės daryti tai, ką sugebu.

– Nepaisant šios sėkmės, kiek ir kur labiausiai norisi tobulėti toliau?

– Manau, tikrai galiu pagerinti pataikymą, baudų metimus, geriau gintis, daryti mažiau klaidų. Yra erdvės tobulėti visame mano žaidime. Nesu pasiekęs piko, man tik 24-eri, tad priešakyje dar daug krepšinio ir daug dalykų, kuriuos turiu išmokti ir pereiti, kad būčiau geriausia savo versija. Galiu tobulėti visur: galiu labiau padėti atkovoti kamuolius, atitverti varžovus, padėti rotacijose. Yra daugybė dalykų, kuriuos galiu daryti geriau, kad tapčiau tokiu žaidėju, kokiu noriu būti savo karjeros pike.

– Koks jausmas MVP lenktynėse aplenkti tokias pavardes kaip Jonas Valančiūnas, kai pats pernai dar rungtyniavai Lenkijos antroje lygoje, o jis – Denverio „Nuggets“?

– Tai palaiminimas. Daugelį šių vyrukų, prieš kuriuos žaidžiu, stebėjau per televiziją augdamas, vidurinėje mokykloje. Daugelį jų stebėjau NBA, o dabar prieš juos žaidžiu. Tai tikras palaiminimas ir įrodymas, kad sunkus darbas atsiperka. Kai užaugi stebėdamas daugybę šių garsių vyrukų, o dabar gali žengti į aikštę kartu su jais ir laimėti mėnesio MVP toje pačioje lygoje – tai palaiminimas. Esu labai palaimintas, dievas suteikė man šią galimybę tai pasiekti, ir tai tiesiog labai geras jausmas.

– Ko gero, labiausiai įsiminusios rungtynės, kurios tapo tavo ir visos komandos pareiškimu, buvo pergalė išvykoje prieš „Rytą“. Ar to mačo eigoje supratai, kad čia išties gali pilnai atsiskleisti?

– Taip, tai tikrai buvo lūžio taškas, parodęs, kad tai nėra Pelenės istorija. Žinoma, kai žaidėme prieš „Žalgirį“, tai buvo mūsų pirmosios rungtynės, stengėmės apsiprasti. Pirmoji pusė man buvo labai banguota, antrojoje pusėje pasijutau šiek tiek patogiau, bet jau buvo per vėlu – prieš tokią komandą nuo pat pradžių turime žaisti geriausią savo krepšinį. Po to namuose nugalėjome „Šiaulius“ ir „Neptūną“, žmonės tikriausiai galvojo, kad tai Pelenės istorija, jog užklupome juos nepasiruošusius.

Bet kai nuvažiuoji pas tokią aukšto lygio komandą kaip „Rytas“, į jų namų areną, jų sezono atidarymo rungtynes... Tai komanda, pernai laimėjusi Čempionų lygą, pažįstu daug amerikiečių, kurie ten žaidė anksčiau. Tai visada stipri komanda, antra lygoje. Dažnai juos stebėdavau. Nugalėti juos ir atlikti tokį svarbų vaidmenį lemiamu metu parodė man, kad galiu tai daryti ir kad esu čia ne atsitiktinai, kad nieko nedarau per klaidą. Tai yra kažkas, ką galiu daryti toliau.

– Tokie pasirodymai turėtų greitai atkreipti kitų klubų dėmesį. Ar gali nuraminti „Gargždų“ sirgalius ir apskritai lygą stebinčius žmones, jog čia dar pabūsi ilgiau?

– Ši dalis nepriklauso nuo mano kontrolės. Esu čia tam, kad žaisčiau krepšinį, kasdien eičiau į aikštę ir kovočiau už „Gargždus“. Negaliu to kontroliuoti ir tai priklauso ne nuo mano žodžio. Tiesiog žaidžiu krepšinį ir einu į aikštelę. Kad ir kokius ateities planus dievas man yra paruošęs, to negaliu kontroliuoti – dievas jau yra parašęs mano istoriją. Esu čia, kad žaisčiau krepšinį, šiuo metu vilkiu „Gargždų“ marškinėlius ir gyvenu šia akimirka. Nesijaudinu dėl to, kas laukia priekyje ar kas gali nutikti, gyvenu šia akimirka. Taip noriu visus nuraminti: tai yra tai, ką turiu dabar, tai yra mano komanda. Nesijaudinu dėl nieko, kas gali nutikti, kas galbūt vyksta ar apie ką kalbama. Šiuo metu žaidžiu „Gargžduose“, esu „Gargždų“ įžaidėjas, ir yra būtent taip.

– Pauliui Malašauskui šis sezonas – debiutinis kaip vyr. treneriui. Kiek jis spėjo tapti įgalinančiu veiksniu aikštelėje, o gal ir už jos ribų?

– Nuo vyr. trenerio iki paskutinio vaikino, visi jie visiškai pasitiki manimi su kamuoliu rankose, pasitiki kiekvienu mano sprendimu. Kadangi jam tai pirmieji metai, žinoma, jis yra komandos galva, jo balsas garsiausias, bet jis taip pat turi ir geriausias ausis. Jis visada klausosi, teiraujasi mano nuomonės ir ką aš matau aikštėje. Treneris anksčiau irgi buvo žaidėjas, jis jaunas vyrukas, todėl daug ką supranta ir daugeliu dalykų vienas kitą suprantame. Kai turi tokį trenerį, kuris mato žaidimą ir leidžia man būti savimi, skaityti žaidimą ir priimti sprendimus, jautiesi labai patogiai, kai nereikia dairytis per petį ar jaudintis, kad padarius klaidą bus pasaulio pabaiga. Su juo jautiesi saugiai.

– Vargu, ar kažkas tikėjo, kad jūsų komanda gali būti taip aukštai, greičiausiai jūsų galimybėmis išsilaikyti aukštai, ir toliau bus abejojama. Ką į tai atsakytum? Kokios yra šios komandos lubos ir kaip išsikelti pasiekiamus tikslus, kai lūkesčiai buvo viršyti taip anksti?

– Ekspertai atlieka savo darbą, jie pateikia savo prognozes ir tai, kas, jų manymu, nutiks. Neturiu jiems jokios žinutės, jie atlieka savo darbą, turi savo nuomonę. Bet mes patys kontroliuojame savo likimą, visiškai kontroliuojame tai, kas vyksta. Tai, kad mums taip gerai sekasi sezono pradžioje, rodo, jog esame daugiau nei pajėgūs. Ir kai ateis laikas – jei pralaimėsime dvejas rungtynes iš eilės, jei pralaimėsime rungtynes, kurias turėjome laimėti, ar nusileisime mačo pabaigoje – sėkminga pradžia mums rodo, kad galime pasiekti savo.

Mano darbas yra išlaikyti „Gargždus“ teisingame kelyje ir priminti mums patiems, kad nesame čia per klaidą. Nėra klaida, kad esame antroje vietoje, tai nėra Pelenės istorija. Sezonas bus tarsi amerikietiški kalneliai. Gerai pradėjome sezoną, esame nepralaimėję taurėje, bet sezonas ilgas, tai tik pradžia. Patirsime pakilimų ir nuosmukių, negalime per daug džiūgauti ar per daug nusiminti. Turime išlikti susikaupę ir atsiminti pagrindinį tikslą. Nematau mums jokių lubų. Jos gali būti tokios aukštos, kokių patys norėsime. Jei tai patekti į finalą – tebūnie. Turime talentą, trenerių štabą, sirgalius, palaikymą, klubą, organizaciją. Viskas juda teisinga linkme, kad neribotume savo lubų.