UTMA vadovas prakalbo apie Dominyko Dirksčio kontraktą: „Karjeros pabaiga galioja tik tuo atveju, jeigu jis daugiau niekur nekovoja“

 Po „UTMA 19“ turnyre patirto pralaimėjimo Sergejui Maslobojevui ir lūžusios rankos Dominykas Dirkstys viešoje erdvėje prakalbo apie profesionalaus kovotojo karjeros pabaigą.

Nors dėl reabilitacijos artimiausiu metu jis ringe tikrai nepasirodys, šio sportininko ateitis išlieka viena labiausiai aptariamų temų organizacijos viduje.

Apie susidariusią situaciją išsamiai pasisakė UTMA vadovas Viktoras Gecas, kuris paaiškino teisinius D. Dirkščio kontrakto niuansus, atskleidė organizacijos požiūrį į galimą jo pasitraukimą ir aptarė 86 kg svorio kategorijos čempiono diržo likimą.

„Į šią situaciją galima pažiūrėti per du scenarijus. Arba jis nuspręs sugrįžti ir visi stebės jo sugrįžimą, arba nuspręs nesugrįžti, bet visi vienodai sekis, ką jis veikia toliau. Kažkada jis paskelbs platformą, kurioje reikės stebėti jo kelią. Su juo daug nebendrauju, nes mėgstu duoti erdvės. Jeigu iškart rodysi kovotojui, ką daryti, nieko nebus – jis turi būti laisvas, o tam tikri dalykai privalo įvykti natūraliai.

Būna kovų, kurias norėčiau suorganizuoti, bet mintis apie jas turi ateiti natūraliai ir patiems kovotojams – pavyzdžiui, kad jau metas revanšui. Kartais po pralaimėjimo kovotojai iškart reikalauja revanšo, tačiau tada jis nusikelia kokiems dviem metams į priekį. Esame matę revanšinių kovų – galbūt mums jos ne visada patinka ir jų nenorime daryti, bet kartais nėra kur suktis, nes kovotojai turi likti aktyvūs ir gauti honorarus. Didelės kovos, tokios kaip Dominyko, turi ateiti natūraliai. Jeigu jis grįš – grįš, jeigu ne – mano nuomone, jis visgi turėtų sugrįžti“, – UTMA tinklalaidėje kalbėjo V. Gecas.

– Didelis išlieka ir kontrakto klausimas. Kaip atrodo ši techninė dalis?

– Techninė dalis skamba paprastai: jis turi galiojantį kontraktą. Jeigu tai yra karjeros pabaiga, mes galbūt turėtume pretenzijų, nes kontraktas neįvykdytas, tačiau tai yra žmogaus apsisprendimas baigti karjerą. Mano požiūris tiesiog neleistų kelti pretenzijų.

Tai panašu į situaciją su baudomis. Visi sako: „Nubausk tą ar aną“. Aš pirmiausia noriu taikyti prevencinį modelį ir kad žmogus mane išgirstų. Neretai mums besišnekant man reikia, kad jis tiesiog pripažintų savo kaltę ir suprastų, jog kitą kartą turi padaryti kitaip. Dažnai kovotojai to nemoka padaryti dėl savo įsitikinimų.

Pavyzdžiui, Artūras Brižinskas – talentingas kovotojas, kovoja gerai, bet užkulisiuose su juo labai sunku. Yra buvę daugybė emocinių situacijų: tai kuras baigėsi, tai iš automobilio išlaipino, tai į konferenciją neatvažiuos, tai batai sušlapo. Būna atgalinis ryšys kaip penktoje klasėje, kai privėlei melo ir pats jį pamiršai. Norisi duoti šansų, bet kartais jis tiesiog nenori tvarkytis. Kai bandžiau patarti, jis pasakė: „Aš turiu savo matymą, prašau nelįsti“.

– Jeigu jo karjera nesibaigtų, ar jis privalėtų kovoti jūsų organizacijoje, ar galėtų perimti į kitą?

– Kontraktas galioja. Jeigu jis norėtų kovoti kitur, pirmiausia turėtų susiderėti su mumis, nes pagal pasirašytą sutartį negali tiesiog vienašališkai priimti sprendimo. Karjeros pabaiga galioja tik tuo atveju, jeigu jis daugiau niekur nekovoja. Jei norės kovoti kitur, pirmiausia reikės susitarimo su mumis.

– Kiek laiko organizacija pasiruošusi laukti žinio dėl jo grįžimo?

– Net jeigu jis nebaigtų karjeros, dabar turi traumą. Kiek sakė, šešias savaites reikės ranką laikyti imobilizuotą, o po to dar apie keturias savaites ją reabilituoti. Tai yra dešimt savaičių – du su puse mėnesio. Po švenčių, planuodami pirmąją metų pusę, žiūrėsime: jeigu jo nebus, gyvensime be jo ir neatsiremsime tik į vieną žmogų. Turime tęsti darbą, ieškoti naujų veidų. Toks unikalus kovotojas gal ir neatsiras, bet užauginsime kitų žvaigždžių ir padarysime kitų kovų.

Jeigu jis nuspręs grįžti – esame pasiruošę. Pasiruošusių su juo kovoti atsirastų nemenkas sąrašas, vien kiek revanšų būtų. Mane atvirai domina revanšai su visais stipresniais UTMA kovotojais. Būtų įdomu pamatyti kovą su Modestu Šalkausku – kaip jis ateitų, ar jau būtų tikro „žudiko“ būsenoje ir siektų keršto. Su Nagliu Kanišausku irgi buvo įdomi kova. Tikiu, kad antrą kartą Naglis jau lauktų kitaip.

– Techninis dalykas, susijęs su Dominyku – 86 kg svorio kategorijos čempiono diržas. Naglis minėjo, kad nori leistis atgal į 86 kg. Koks šio diržo statusas?

– Reikia dar šiek tiek palaukti. Kol kas to neplanavome, bet artimiausiu metu tikrai bus laikas pasikalbėti ir pamatyti, ar sprendimas baigti karjerą yra kategoriškas. Jeigu karjera baigta, teks diržą užleisti ir dėl jo vyks tolesnė istorija. Lapkritį to bet kokiu atveju nebuvome numatę, net jei Dirkstys galėtų jį ginti, nes po rugsėjo mėnesio buvo per mažai laiko. Kol kas šiuo klausimu daroma pauzė.

– Spaudos konferencijoje užsiminei apie papildomą Dominyko dėmesį Martynui Nesavui. Ar gavote kokį nors atsakymą iš jo?

– Tiesioginio atsakymo nebuvo, bet mes dažnai pasikalbame. Nieko blogo nepasakiau – tik tai, kad jis neturėtų taip elgtis.

Savo pasisakymu norėjau priminti ir kitiems kovotojams tam tikrus dalykus. Ankščiau turėjome problemų su teisėjais. Šiuška ir Šeškevičius yra labai geri vyrai ir teisėjai, tačiau atsidūrėme netinkamoje vietoje netinkamu laiku. Organizacija straigiai augo, mus stebėjo daug žmonių, todėl išryškėjo tam tikri ryšiai ir interesai – teisėjai iš Kauno ar Vilniaus pas vienus sportuoja, su kitais vakarieniauja. Atsisakėme jų ne dėl kompetencijos trūkumo, o siekdami išvengti interesų konflikto.

Lygiai taip pat ir internete: lengva pasigauti vieną juokelį ir jį kartoti. Kovotojai natūraliai mano, kad yra geriausi pasaulyje ir viskas sukasi apie juos, tačiau jie turi suprasti, kad už to stovi didelė žmonių grandinė. Martynas rūpinasi daugybe vidinių dalykų, kurių žiūrovai nemato. Tai, kad turime kokybišką produktą, yra didelis jo nuopelnas. Jis dar dirbdamas LRT bandė daryti kovinį sportą įdomų visuomenei.

Dirkstys tikrai sutraukia dėmesį, tačiau jis ateina į vietą, kur viskas jau sudėliota į lentynas, o Martynas prie to prisidėjo labai daug. Kritika visada yra gerai – kalbėkime argumentuotai, dėkime faktus ant stalo. Jei turnyras prastesnis – mes tai pripažįstame. Kalbant apie debatus tarp nekovojančių žmonių: vienas dalykas yra diskusija, o kita – grasinimai. Reikia skirti ribas.