Šipaila ir Karosas abejoja staigia Dirksčio trauma: „Būtų buvę geriau pripažinti, kad nesukovojo šimtu procentų“

 Daugiau nei 15 tūkst. žiūrovų akivaizdoje Kauno „Žalgirio“ arenoje praūžęs „UTMA 19“ turnyras tapo didžiausiu kovinio sporto renginiu Lietuvos istorijoje, kurio epicentre atsidūrė dėl Dominyko Dirksčio (13-3 UTMA) traumos netikėtai anksti nutrūkusi kova.

Antrajame raunde, praėjus vos 50 sekundžių nuo jo pradžios, po smūgio kaire ranka D. Dirksčiui atsinaujino rankos trauma ir jis iš karto paliko ringą bei areną, o pergalę techniniu nokautu šventė jokių pralaimėjimų UTMA turnyruose nepatyręs ir 5 pergales savo sąskaitoje turintis Sergejus Maslobojevas.

Praėjus keletui dienų nuo kovos, D. Dirkstys pranešė baigiantis profesionalaus kovotojo karjerą ir išvyko į kelionę.

Visgi tai, jog D. Dirkstys baigė karjerą būdamas 24-erių metų, neįtikino tiek sirgalių, tiek ir „Sparta Gym“ trenerio Andriaus Šipailos bei kovotojo Vito Karoso. Lankydamiesi UTMA tinklalaidėje, A. Šipaila ir V. Karosas taip pat skeptiškai kalbėjo apie ringe patirtą D. Dirksčio traumą. Treneris teigė, kad neįprasta dvikovos pabaiga komandoje sukėlė nusivylimą.

„Iš tikrųjų buvome labai nusivylę. Tiek patį Sergejų, tiek mane buvo apėmusi neviltis. Iš karto automatiškai kėlė daug klausimų, kadangi per visus tinklalaidžių pokalbius mes su Sergejumi sakėme, kad pirmą raundą nedirbsime. Sergejus ramiai dirbo tą pirmą raundą, Dominykas pabandė porą kartų susprogti. Nuo antro raundo prasidėjo normalus Sergejaus spaudimas, jis pramušė į pilvą, į galvą, matėsi, kaip pasikeitė Dominyko akys, ir staigiai kažkas atsitiko. Negalime sakyti, kad taip neatsitiko, galbūt trauma įvyko su tuo smūgiu, ar prieš tai – esmė ne čia, bet mus tai labai nuvylė. Jeigu pažiūrėsime į Modestą Žmuidiną, jam lūžo šeivikaulis. Šeivikaulis yra už blauzdos kaulo. Jam lūžo pirmame raunde ir jis tuos tris raundus atkovojo bei laimėjo. Sergejui po sausio mėnesio kovos atskilo gabalas kaulo, mes tik dviese tai žinojome, net komandos draugams nesakėme, ir per tuos skausmus ruošėmės. Jis sukovojo su Ignu Pauliukevičiumi, su Dominyku, kadangi buvome visiems prižadėję. Man pikta klausyti, kai išgirstu pasiteisinimus trauma. Vitas Karosas dėl diržo kovojo su lūžusia ranka, koja dviejose vietose, ir laimėjo diržą. Todėl atsisakau tai pateisinti, tuo labiau, kai jis sakė, kad prieš Sergejų gali kovoti ir su viena ranka. Mūsų kovotojai eina nagais, dantimis, bando išplėšti pergalę. Man, kaip treneriui, tai yra blogas pasiaiškinimas. Būtų buvę geriau pripažinti, kad nesukovojo šimtu procentų“, – aiškino A. Šipaila.

A. Šipaila pridūrė, kad po kovos atsiradę įtarimai dėl iš anksto sutarto rezultato pakenkė S. Maslobojevo reputacijai.

„Buvome žiaurioje neviltyje, visiems buvo tiesiog šokas. Skaudžiausia buvo tai, kad paskui gavosi taip, tarsi mes tame dalyvautume. Žmonės pradėjo galvoti, kad kova sutarta, kad mes viską žinojome. Sergejui labai svarbi reputacija, todėl jam buvo labai skaudu. Pačiame klube tvyrojo neviltis – kova baigėsi, likai nei laimėjęs, nei nelaimėjęs, nors techniškai laimėjęs. Visi žinojome, kad viskas būtų pasisukę kitaip“, – teigė A. Šipaila.

V. Karosas atkreipė dėmesį, jog toks scenarijus D. Dirksčiui susiklostė itin palankiai.

„Tai užmetė nereikalingą šešėlį ant Sergejaus. O Dominyko pusėje viskas baigėsi tobulai. Jis yra sprogstantis kovotojas, išėjo į pirmą raundą, įsidraskė, o antrame raunde pajautė, kad jau reikia eiti atgal, ir pasitraukė“, – dėstė V. Karosas.

Kovotojas abejojo, kad lūžis galėtų akimirksniu priversti sportininką nutraukti dvikovą.

„Nemanau, kad buvo, nebent jis yra visiškai bejausmis. Kai esi kovoje, tave muša, o tau skauda – dėl adrenalino tu nelabai jauti tam tikrų dalykų. Aš pats esu daugybę kartų viską susilaužęs. Kovoje to net nejauti, adrenalinas veikia, tu reaguoji į smūgius. Nemanau, kad galima pataikyti taip, jog pajustum tokį skausmą ir iškart pasakytum „stop, kova baigėsi“. Taip, gali kažką pajausti, bet būdamas momente, dažniausiai traumas supranti tik po kovos“, – sakė V. Karosas.

A. Šipaila lygino skirtingas traumas ir jų poveikį sportininko kūnui.

„Jeigu nuplyšta raiščiai, tai atjungia kojos funkciją, organizmas pats atjungia ir tu nebepastovėsi. Atmuš raumenį – nebeduosi į jį signalo ir jis nefunkcionuos. Gali rodyti kokį nori charakterį, bet tiesiog neatsistosi ant kojos. Tačiau pats lūžis nėra toks, kad iškart atjungtų. Visi kovoja su lūžiais. Mano žmona yra kiokušin karatė atstovė, ten kovotojai su lūžusiomis rankomis eina kovoti antrą, trečią kovą, turi savo tikslą, svajonę ir jos siekia. Nėra taip, kad jei skilo ranka, nebekovoji“, – aiškino treneris.

Prisimindamas asmeninę patirtį, V. Karosas akcentavo adrenalino reikšmę tęsiant pasirodymą ringe.

„Aš tiesiog neįsivaizduoju, koks tai turi būti lūžis, kad momentaliai sureaguotum į jį. Man lūžo delnikaulis dviejose vietose, pėda ir dar nosyje sinusų sienelė ar kažkas panašaus. Apie ranką išvis net nesupratau. Taip, kažkas jautėsi, bet kai smūgiuoji, esi tame momente, o tik po to supranti, kad lūžo. Neįsivaizduoju, kokio stiprumo turi būti lūžis, kad taip pajaustum kovoje ir tiesiog sustotum. Tai ne ta trauma, kai momentaliai atjungia kūną, kaip raiščių atveju. Su lūžiu nuo adrenalino tikrai gali dar pusvalandį pratempti. Dėl to labai abejoju“, – pasakojo V. Karosas.

A. Šipaila pabrėžė, kad šis skepticizmas kyla iš kitų kovotojų patirties, paminėdamas Manto Rimdeikos bei Naurio Lukošiūno pavyzdžius.

„Mes pateikiame argumentus, kodėl su tuo nesutinkame, nes patys mūsų kovotojai yra perėję per visus tuos lūžius ir kovoję su jais. Mes nesakome, kad išvis niekam nebūna lūžę, ir nespėliojame tiesiog šiaip. Esmė, kad jei įvyksta staigios traumos – raiščiai arba nuplyšta raumuo – skausmas būna didžiulis. Pažiūrėkime į Rimdeiką, jam buvo nuplyšęs raumuo, bet jis kovojo. Lukošiūnui buvo nuplyšęs raumuo, kas yra vienas didžiausių skausmų, bet jis ir toliau tęsė kovą. Vis tiek esame kovotojai, kariai“, – teigė A. Šipaila.

Treneris taip pat prisiminė prieš dvikovą skambėjusius D. Dirksčio žodžius.

„Bet jeigu sakai, kad viena ranka jį gali įveikti, tai čia jau kita pusė“, – pastebėjo A. Šipaila.

V. Karosas atmetė galimybę ringe priimti tokius racionalius sprendimus.

„Aš neįsivaizduoju, kokie turėtų būti jausmai, kad taip racionaliai mąstytum ringe. To nebūna. Išėjai į kovą ir viskas, esi vienas prieš vieną. Nėra taip, kad gauni traumą ir imi svarstyti: „Sergejus dabar kels tempą, įmušė į galvą, gal pasitrauksiu į šoną, pajudėsiu“, – stebėjosi V. Karosas.

A. Šipaila atkreipė dėmesį į tai, jog D. Dirksčio kampe kalbos apie galimą dvikovos nutraukimą prasidėjo po pirmojo raundo.

„Kyla klausimas – kodėl po pirmo raundo treneris jau apie tai kalbėjo? Ar ranką jis susitraumavo pirmame raunde, ar antrame? Čia daug vietos sąmokslo teorijoms, bet mes vis tiek nežinome, kaip buvo iš tikrųjų. Tai žino tik Dominykas ir jo kampas. Mes galime tik filosofuoti ir išsakyti savo nuomones, bet tai nereiškia, kad jos teisingos“, – svarstė A. Šipaila.

V. Karosas apibendrino, kaip toks turnyro finišas atrodo platesnei auditorijai.

„Pabaiga gavosi labai tobulai į jo pusę, nes kovą žiūrėjo daug žmonių, kurie nelabai suvokia apie kovinį sportą. Tada atsiranda atitinkamas naratyvas: „bet pirmą raundą jis pasirodė visai neblogai. Jeigu ne trauma, kas būtų buvę toliau?“ Kadangi kovą žiūrėjo daug žmonių, kurie turbūt niekada prieš tai nebuvo įsijungę kovinio sporto arba jį supranta labai paviršutiniškai, dėl to man šiek tiek pikta. Bet jo pusei toks naratyvas suveikė gerai“, – apibendrino V. Karosas.