Atviras Malašauskas: apie roko žvaigždes Gargžduose, pilnatvę krepšinyje ir perimtą Šeškaus magiją

Šį Lietuvos krepšinio lygos (LKL), kurią remia „Betsson“, sezoną „Gargždai“ pasitiko atsinaujinusia sudėtimi ir nauju vyr. treneriu priešakyje. Tomo Rinkevičiaus batus perėmė Paulius Malašauskas.

Jis – jaunas specialistas, bet sukaupęs jau nemažą asistento patirtį.

„Užimtumo prasme, vyr. trenerio darbe laisvo laiko yra daugiau nei asistento“, – šypsosi P.Malašauskas, bendraudamas su LKL.lt.

Treneris pripažįsta – vėl gyvena euforijoje ir svajonės išsipildyme. O pasiektos pergalės tik gerina nuotaiką.

Kol kas „Gargždai“ sezoną pradėjo nusileisdami Kauno „Žalgiriui“, bet įveikdami „Šiaulius“ bei Klaipėdos „Neptūną“.

„Turiu motyvuotus žaidėjus, galiu juos miksuoti per kelias pozicijas, išnaudoti tiek vienas, tiek kitas stiprybes. Gal kol kas tai ir naujoko sėkmė. Visus trenerius kažkiek pažįstu, vis tiek esu juos sekęs, skautinęs, galiu numatyti dalykus. Nesakau, kad žinau viską, bet aš juos bent pažįstu, žinau jų kryptį. Manęs dar nepažįsta“, – savo privalumą išskiria P.Malašauskas.

LKL.lt – pokalbis su „Gargždų“ treneriu apie sezono startą, naujoko sėkmę, motyvuotą komandą, atsakomybę ir būsimą akistatą su Vilniaus „Rytu“.

Rungtynės šeštadienį sostinėje – nuo 16.30 val., jas stebėkite BTV ir „Telia Play“.

– Išbandėte ir asistento, ir dabar jau vyr. trenerio pareigas. Kokius privalumus ir naujoves atvėrėte sau vyr. trenerio poste?

– Dar sunku palyginti iki galo, nes dirbau tik 3 rungtynes, vienas jų pralaimėjome, bet vis tiek buvo vilties, kad gali būti gerai. Nes su „Žalgiriu“ kovoje buvome 2,5 kėlinio. Atsakomybės sulyginti negaliu, nes dabar turiu atsakomybę prieš visus, aš priimu paskutinį sprendimą, kol sekasi – lyginti sunku. Dabar viskas aplink šviesu, su daug spalvų. Kai ateis sunkesnių momentų, galima bus lyginti.

Kaip asistentas praktiškai visą asmeninį ir šeimos laiką praleidi prie kompiuterio. Dabar gyvenu prie arenos, turiu laiko ir pasportuoti, ir vaikus nuvesti į mokyklą, ir su treneriais pasižiūrime rungtynes, o antroje dienos pusėje, pavyzdžiui, galiu nueiti pažiūrėti „Neptūną“. Nebėra to naktinio ar ankstyvo ryto darbo, kur sėdi, karpai viską dėl analizių, žymiesi derinius. Dabar užtenka ant lapo popieriaus užsirašyti mintis ir dėliotis, ką matai. Asistentų darbas tikrai alinantis ir sunkus.

– Vaikai nenustebę, kad tėtį taip dažnai gali matyti namie?

– Panevėžyje gyvenau vienas, man dabar irgi ateina mintis, kad vykti į Gargždus buvo geriausias sprendimas. Šeima kartu, gyvenu gyvenimą, anksčiau jo negyvenau. Jei tik turėjau laisvą laiką, laisvą rytą – važiuodavau namo, o dabar esame visi kartu. Nėra didelio skirtumo, esi asistentas ar vyr. treneris, svarbiausia, kad visi yra kartu.

– Kaip žmogus, praėjęs šį kelią, turbūt galite patvirtinti, kad jaunam treneriui praeiti bemieges naktis, naktinį darbą, asistento darbą už kuklų atlyginimą yra nemažas iššūkis, ypač, siekiant šanso aukščiausiame lygyje.

– Taip, pradžioje atlyginimai tikrai maži, kartais jų net nėra, o jei yra – neužtenka vien treniruoti. Bet esmė, kai žaidžiau krepšinį, pinigų per daugiausiai neužsidirbau, gavosi, kad pavyko išvykti padirbėti į JAV, ten užsidirbau ir pagavau save su mintimi, kad ne piniguose laimė. Atrodo, žaidžiau krepšinį daugiau nei 20 metų, o dabar parsidaviau pinigams.

Kai grįžau į krepšinį, pasirinkau treniravimą, atlyginimai buvo maži, bet pirmąsyk gyvenime pasijutau toks laimingas ir jaučiau pilnatvę tame, ką darau. Supratau, kad tai pradžia, bet jos lubos – aukštos. Kai patinka, kai svajoji, vėl pasijauti kaip vaikas. Kai esi vaikas, kartais pasiimi kamuolį, dėlioji į krepšį kieme ir svajoji apie NBA. Su laiku svajonės apsikarpo. O trenerio kelyje vėl tas pats: daug noro, daug ambicijų, pajauti atradęs pilnatvę.

– Kaip kol kas jaučiatės šiame vyr. trenerio darbe: ar vėl iš naujo grįžo laimė, užkabinus naują svajonę?

– Žinoma. Kol viskas gerai, vis dar yra ekstazė. Iš esmės, pirmiausiai treniruoti ėmiau vasaromis kaip individualių įgūdžių treneris ir mano motyvacija buvo ne kuo daugiau užsidirbti, o padėti krepšininkams. Tapti tokiu treneriu, kokio aš neturėjau.

Pasidarėme tokią žaidėjų selekciją, kad jiems rūpėtų krepšinis. Mano privalumas galbūt tas, kad esu naujas treneris, manęs niekas nežino iš taktinės pusės, aš plius minus žinau visus, bent trenerių filosofijas. Turiu žaidėjus, kuriems rūpi, ir pats esu tas, kuriam labai rūpi mano žaidėjai. Manau, tai mums kažkiek padeda. Gale žaidėjai dėl to kovoja ir už trenerį, ir už save, plius, prisideda ir sirgaliai, prie kurių žaidėme.

Ir klubo valdžia demonstruoja visišką ramybę, rodo palaikymą ir jokio negatyvo. Manau, tai irgi šioks toks klubo identitetas, kad žmonės iš viršaus – paprasti ir žmogiški.

– Vyr. treneriai turi skirtingas stipriąsias puses. Kažkas gal geresnis taktikas, kažkas – psichologas. Kaip manote, kas yra jūsų stiprybė?

– Bandau atrasti save, plius, toje kombinacijoje trenerių, kuriuos esu praėjęs. Šiai dienai man svarbi ir psichologija, taip pat stengiuosi išnaudoti žaidėjų stiprybes, o ne tik žaisti tai, ką noriu. Kasdien kalbu su žaidėjais, norisi, kad jiems būtų geriau, kad jiems sektųsi, norisi išskirti dalykus, ką jiems daryti verta, ko – ne. Komunikacija ir bendrystė – tikrai svarbus dalykas man.

– Jei paklausčiau hipotetinio klausimo – ko jumyse daugiau: Virginijaus Šeškaus ar Nenado Čanako?

– (Juokiasi) Manau, kad turiu abiejų. O dabar juokiausi su draugu, kad Šeškus nedirba, tai pasiskolinau jo magijos.

– N.Čanakas buvo atvykęs stebėti jūsų vienerių rungtynių. Kiek ryšio su juo palaikote ir kiek jums svarbu jausti stratego užnugarį?

– Ryšys tarp mūsų yra visam gyvenimui. Ką turėjau tuos 3 metus, kaip jis bendravo, kaip stengėsi, tai ir sukūrė tą ryšį. Tas pats ir su Virgiu. Jie daugiau stengėsi dėl kitų nei dėl savęs. Jaudulio prieš jį nebuvo, bet man kaip žmogui labai svarbu, kad jis atvyko į mano rungtynes. Manau, jis tai supranta ir nuoširdžiai džiaugiasi. Tiek krepšinyje, tiek gyvenime man džiaugsmą kelia maži dalykai. Dėl to tokie momentai, tokie trenerio pasirodymai rungtynėse man reiškia daugiau nei žodžiai interviu – man svarbiau, kad žmogus rodo kažką veiksmais.

– Pernai Tomas Rinkevičius ir „Gargždai“ turėjo išties solidų sezoną. Ar sunku perimti tokius trenerio paliktus batus?

– Nebandau nei batų perlipti, nei išlipti. Dabar turime 2 pergales iš 3, tai viskas atrodo gerai, bet viskas gali ir greitai pasikeisti. Reikėtų šnekėti kitaip. Aš galvoju, kad tai ateina ne tik nuo trenerio. Galiu pagirti, kad tiek Martynas Klevinis, tiek Arminas Linkauskas daro puikų darbą. Jie sukuria tokią atmosferą, kad sėkmė nuo jų ir priklauso, gal ne nuo trenerio, kaip jis bepasikeistų. Taip yra, nes šiame klube žmonės – su vertybėmis. Čia nėra labai daug spaudimo dirbti, visi aplink su geru nusiteikimu.

– Minėjote Virgio magiją, tačiau galbūt kuklintis nereikėtų: ar tikrai tose pergalėse daugiau sėkmės nei darbo rezultato?

– Labai sunku kalbėti, kai sužaistos tik trejos rungtynės, daugiau reziumuoti galėsime po sezono. Žaidėme draugiškas rungtynes prieš „Lietkabelį“, vienu metu buvo virš 20 taškų skirtumo, bet grįžome į rungtynes. Paskutiniame kėlinyje tendenciją kažkokią matau, galima sakyti, kad tai kažkiek neramina, iš kitos pusės, to užtenka: geriau pralošti tris kėlinius, laimėti ketvirtą ir laimėti rungtynes. Nei laimėti tris ir pralaimėti ketvirtame kėlinyje.

Visas rungtynes akcentuoju, kad net esant minus 17 taškų, turime vienas kitą palaikyti, nežiūrėti į švieslentę. Turiu motyvuotus žaidėjus, galiu juos miksuoti per kelias pozicijas, išnaudoti tiek vienas, tiek kitas stiprybes. Gal kol kas tai ir naujoko sėkmė. Visus trenerius kažkiek pažįstu, vis tiek esu juos sekęs, skautinęs, galiu numatyti dalykus. Nesakau, kad žinau viską, bet aš juos bent pažįstu, žinau jų kryptį. Manęs dar nepažįsta. Tuose kėliniuose pabandai naujų niuansų, gal varžovai to nesitiki ir taip pavyksta laimėti.

– Ar iš komandos emocijos jaučiasi, kad geras startas LKL, kurią remia „Betsson“, žaidėjus įkvėpė pasitikėjimo savimi?

– Jei ir būtume iki galo negrįžę, kad laimėtume, manau, būtų užtekę ir geros kovos, kad komanda patikėtų. Jeigu esi temoje, jei yra kova, kad ir kaip rungtynės pasibaigtų, pozityvumo gali išsinešti. Taip, pergalės labai palengvina viską, tik nereikia užmigti. Nemiegame, stovime ant žemės ir bandysime rodyti, kad tai ne atsitiktinumas. Sieksime būti konkurencingi kiekvienose rungtynėse.

Manau, kad ir trečiame–ketvirtame rate, žaidžiant su „Neptūnu“ ar „Lietkabeliu“, net jei turėsime prieš tai prieš juos pasiektų pergalių, vis tiek būsime autsaideriai. Tokie underdogai ir esame. Toks mūsų mentalitetas ir yra: bandyti gaudyti europines komandas, jei pavyks – būsime roko žvaigždės.

– Su vyr. trenerio darbu eina ne tik kita atsakomybė, bet ir kitos funkcijos, pavyzdžiui, daugiau bendravimo su žiniasklaida. Ar tokie dalykai jums kelia stresą, ar šiuos papildomus dalykus priimate ramiai?

– Buvo pati pradžia, važiavau į Drevernos uostą, ten buvo renginys su rėmėjais. Buvau pastatytas kalbėti jiems, ta dalis nebuvo man smagiausia, o pokalbį baigiau žodžiais, kad sunkiausia dalis – baigėsi, liko krepšinis (Juokiasi). O spaudos konferencijos, nėra taip, kad jų bijočiau ar jaudinčiausi, tiesiog nesinori pasakyti dalykų, kurių nereikia sakyti. Bandai karpyti mintis.

Buvo prieš tai jaunų trenerių pavyzdžių, kurie gavo šansą treniruoti LKL, bet galvoju, kad kai kuriose situacijose jiems būtų buvę geriau sakyti mažiau, nes taip jie uždarinėjo duris kitiems jauniems treneriams. Noriu apsaugoti komandą, noriu apsaugoti visus jaunus trenerius, kad kelias neužsidarytų. Nenoriu būti dviveidis žmogus, kad vieną kalbu rūbinėje, kitą – eteriui. Esu atviras dūšios žmogus, daug kalbu į akis, o konferencijose ne tiek jaudinuosi, kiek bijau būti per atviras. Galvoju, tai gali pakenkti tiek komandai, tiek žmonėms, tiek jauniems treneriams. Jaučiu atsakomybę neišplepėti to, ko nereikia.

– Šiemet LKL, kurią remia „Betsson“, turime būrį jaunų, vos karjerą pradedančių arba tik prieš keletą metų ją pradėjusių vyr. trenerių. Ar tai rodo, kad užaugo nauja trenerių karta, o klubai tampa atviresni jaunai kartai?

– Aš sėdėjau, mąsčiau, sugalvojau, kad reikia padėkoti „Žalgiriui“, kuris pasiėmė Tomą Masiulį. Visi šnekėjo, kaip jam seksis, jis treniravęs tik dublerius, dirbęs asistentu, jis sukūrė tokį rezultatą ir dirbo tikrai gerai. Prie tokio trenerio nori būti ir žaidėjai, kaip asistentas norėtumei eiti su juo. Jis padarė didelę įtaką. Tomas nėra jaunas, bet jis tik pradėjo vyr. trenerio kelią šiame lygyje, dėl to galvoju, jog tai padėjo suformuoti tokį klubų požiūrį.

Lygiai taip pat, kai buvo Nedas paskirtas „Ryto“ vyr. treneriu. Labai džiaugiausi tuo. Kiti buvo italų variantai, tai geriau duoti žmogui, kuris buvo sistemoje, Lietuvos krepšiniui tai tik pliusas.

–  Turite nemažai legionierių, kuriems Lietuvos rinka – nauja, šalis – taip pat. Kaip jie įsilieja į Gargždų gyvenimą?

– Neturime naujokų Europoje, vieni žaidę – Balkanuose, kiti – ar Švedijoje, ar Rumunijoje. Nebuvo taip, kad specialiai nenorėčiau naujokų, keletą žiūrėjome, taip viskas susidėliojo. Gal tik vienas žaidėjas buvo ne pirma opcija. Žaidėjai po pirmų dienų atėjo ir sakė: oho, net štanginės pas jus kompiuterizuotos, automobilis – 2025 m., tokių dar nesu gavęs. Tokios tranzicijos nėra, jie gyvena Klaipėdoje – gana dideliame mieste, yra visko, ko reikia. Esu patenkintas matydamas, kaip jie dirba, kokie treniruojami yra ir jie mato, kad noriu padėti ir suprantu krepšinį. Turiu ryšį su visais, jie atitinka mano viziją ir svarbiausia – yra geri žmonės.

– Lagstonas Wilsonas – unikalus žaidėjas, pradėjęs rungtyniauti tik 19-os. Ar ta vėlyva krepšinio pradžia kažkaip atsispindi ir kas iš jo dar gali išaugti ateityje?

– Matosi, kad jis pradėjo vėlai, bet jis nori tapti geresniu, turi talento fizinėse galimybėse ir manau, kad šiai dienai yra išspaustos jo lubos. Priklauso, koks žmogus esi: ar esi kempinė ir geri informaciją, ar nori, ar esi treniruojamas. Jis toks yra. Manau, su juo reikės įdėti darbo, bus ką veikti, tačiau aš noriu padėti. Nenoriu vien laimėti  rungtynių, noriu, kad žaidėjai taptų geresniais. Manau, tai ir komandiškai yra raktas į sėkmę. Jam rodai informaciją, aiškini, kalbi, jis priima ir nori tapti geresniu. Man nėra skirtumo, jis pradėjo 19 ar 9 metų, jis kempinė, kuris geria informaciją, žiūri su manimi, analizuoja ir jis tikrai užaugs kaip krepšininkas. Nesvarbu, jis pradėjo 19-os ar anksčiau.

– Sezoną pradėjote kovomis su solidžiomis LKL, kurią remia „Betsson“, ekipomis, dabar prieš akis – dar viena. Vilniaus „Rytas“ yra grįžęs iš Kinijos, kaip manote, ar tai gali tapti savotišku privalumu jums?

– Mes negalvojame apie tai, mes žiūrime į save ir ką „Rytas“ žaidė pasirengime. Negalvojame, jie aklimatizuosis, jie padarė komandos susilipdymo vakarą ar kažką dar. To nežinome, negalime kontroliuoti ir neišgyvename. Žiūrime save. Manau, taip su kiekvienu varžovu. Ne tik su „Rytu“.

– Kaip nugalėti tokią komandą?

– Turime idėjų, nesinori garsiai kalbėti apie jas. Gal sparnai kažkiek užaugę, bet einame žaisti su stipria komanda, kuri turi daug kartų didesnį biudžetą. Einame kovoti, turėsime planą, ko norime, bet konkrečiai negaliu pasakyti. Galėsiu daugiau kalbėti po jų. „Rytas“ bus favoritai, o mes bandysime jiems pagadinti nervus. Kiek pavyks, matysime.