Aleksandras Sorokinas: „Šis medalis simbolizuoja mano sugrįžimą į sportą“
Aleksandras Sorokinas | Organizatorių nuotr.
„Man reikėjo šio medalio... Pastaruosius trejus metus nebuvo gerų rezultatų, nes turėjau problemų su sveikata – keturis stresinius lūžius. Negalėjau iškopti iš traumų rutinos. Todėl šis sidabro medalis šiandien man yra tarsi auksas“, – sakė pasaulio 100 kilometrų bėgimo čempionate sidabrą iškovojęs pasaulio rekordininkas Aleksandras Sorokinas.
44-ų lietuvis 100 kilometrų įveikė per 6 val. 12 min. 41 sek. Greitesnis buvo ir aukso medaliu pasipuošė Jungtinių Amerikos Valstijų bėgikas Charlie Lawrence'as (6 val. 9 min. 25 sek.). Bronzą iškovojo Didžiosios Britanijos bėgikas Alexas Milne'as (6 val. 17 min. 50 sek.).
– Aleksandrai, prieš čempionatą sakei, kad tikrosios 100 kilometrų lenktynės prasideda likus 20–30 kilometrų iki finišo. Kada šįkart supratai, kad kova dėl medalio tampa kova dėl aukso?
– Varžybos buvo tikrai įdomios, nes kelis kartus visai buvau atsisveikinęs su prizininkų podiumu, nes mane nuolat kažkas lenkdavo – buvau ir penktas, ir šeštas, žiūrėk, jau antras, po to jau ketvirtas (juokiasi). Likus būtent 20-30 kilometrų iki finišo viskas susidėliojo į vietas. Nepajutau didelio lūžio, supratau, kad iškovosiu medalį, tik nežinau, ar tai bus sidabras, ar bronza.
– Koks buvo sunkiausias šių 100 kilometrų momentas?
– Keisčiausia, kad jo nebuvo. Tikėjausi, kad pasidarys labai sunku iki finišo likus 20 kilometrų. Bet jaučiausi normaliai, nors kiek sulėtėjau, saulė kepino. Tačiau net nebuvo kilusi mintis „Gana, stojam“, kojos dirbo ganėtinai gerai, tuo labai džiaugiausi.
– Esi pasaulio rekordininkas, todėl kiekvieną kartą stojęs prie 100 km starto neišvengiamai esi vienas pagrindinių žmonių, į kuriuos žiūri varžovai. Ar jautei, kad jie bėga ne tik savo lenktynes, bet ir stebi, ką darai tu?
– Dėmesio buvo daug, todėl specialiai pasirinkau viešbutį atokiau nuo kitų. Šįkart norėjau kiek atsiskirti, nors prie dėmesio varžybose jau esu pripratęs, ir fotografuotis su visais esu įpratęs. Man patinka dėmesys, bet prieš varžybas fotosesijose dalyvauti nesinorėjo (šypsosi).
– Prieš startą galvoje vis tiek sukosi paties pasaulio rekordas – 6:05:35. Kada lenktynėse tai paleidai ir supratai, kad šįkart svarbiausia vieta bei medalis?
– Mintys gal ir sukosi apie pasaulio rekordą, tačiau oro sąlygos tam tikrai nebuvo palankios, todėl viską paleidau labai greitai. Apie tai nereikėjo galvoti. Lenktynės buvo taktinis žaidimas dėl pozicijos. Atvirai pasakysiu, kad aš daugiau galvojau apie Charlie, kuris laimėjo. Pirmą distancijos pusę jis nubėgo per tris valandas. Buvo įdomu pamatyti, kiek jį paveiks karštis. Dabar jau matome, kad mano rekordas liko nepagerintas. Pagyvensime, pamatysime.
– Kai dabar jau viskas baigta ir ant kaklo – pasaulio čempionato sidabras, ką šis medalis tau reiškia šiame karjeros etape? Ar jis suteikia pasitenkinimo, ar, priešingai, dar daugiau alkio kitam startui?
– Pasitenkinimas labai didelis. Šis medalis – tarsi mano sugrįžimas į sportą. Dabar žinau, kad galiu, nors amžius, žinoma, daro savo. Manau, kad dėsiu tašką su trumpomis, tokiomis kaip 100 kilometrų, distancijomis. Nes su amžiumi greitis mažėja, jau nebegaliu laikytis šalia jaunesnių ir stipresnių sportininkų. Bet... Žinome posakį „niekada nesakyk niekada“.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
