40 laipsnių karštis, reikalavimas išmesti ledukus, o po finišo – ant betono: Baleišytė atskleidė, ką teko išgyventi
Olivijos Baleišytės pasirodymas | Kipro Štreimikio/LTOK nuotr.
Budapešte (Vengrijoje) surengtose „Budapest GP“ dviračių treko varžybose du medalius laimėjo Olivija Baleišytė.
Moterų eliminacijos lenktynėse lietuvė iškovojo sidabrą. Nugalėjo lenkė Martyna Szczesna, o trečia buvo neutrali atletė Marija Rostovceva.
Bronzą lietuvė pridėjo taškų lenktynėse (21 tšk.). Ten taip pat triumfavo M. Szczesna (57), o sidabrą pelnė kita lenkė Tamara Szalinska (39).
Netoli medalio O. Baleišytė buvo ir skreče, kur finišavo 4-a. Ten vėl lygių neturėjo M. Szczesna, aplenkusi Victorią Tenell Campbell iš Trinidado ir Tobago bei lenkę Elizą Rabazynską.
O. Baleišytė po varžybų savo įraše neslėpė emocijų ir atvirai papasakojo apie itin sunkias sąlygas Vengrijoje: „Jeigu reikėtų varžybas Vengrijoje apibūdinti viena nuotrauka, tai būtų paskutinė. Dabar juokinga, bet tada buvo labai nejuokinga. UCI mums draudžia labai daug dalykų, motyvuodama mūsų saugumu. Todėl man sunkiai suvokiama, kaip galima leisti varžytis, kai arenoje yra 40 laipsnių karščio, o patalpa net nevėdinama. Lauko ir vidaus oras yra visiškai skirtingas, todėl čia negalima sakyti, kad tai tas pats, kas važiuoti plente. Prieš pat startą komisaras pamatė mano paslėptus ledukus ir liepė juos išsitraukti. Jokio atlaidumo ar supratingumo – taisyklės yra taisyklės.
Po grupinių lenktynių jaučiausi labai, labai blogai. Ir nekalbu apie tai, kad tiesiog buvo sunku. Iškart po finišo parkritau ant betono prieš ventiliatorių ir meldžiau, kad kas nors pasiūlytų vandens. Tačiau niekas nepasiūlė – visi buvo užsiėmę savais reikalais, o tu tiesiog guli viena. Tokiais momentais jau pasidaro nebesvarbu, ką apie tave pagalvos ar ar deramai elgiesi gulėdama vidury arenos. Apie nieką negalvoji – automatiškai darai tai, ko prašo kūnas, ir tiesiog gaudai orą.
Kažkaip po 30 minučių atsistojau, pasikeičiau pavarą ir išėjau ruoštis eliminavimo rungčiai. Ten iškovojau sidabrą, nors, mano manymu, buvau verta aukso – tačiau šįkart sprendimą priėmė komisaras.
Dabar, vakare, atrodo, kad savijauta lyg ir neblogėja, todėl tikiuosi, kad rimtų perkaitimo pasekmių nebus ir šeštadienį vėl galėsiu startuoti kitose lenktynėse. Kartais atrodo, lyg kovoji viena prieš visus, bet taip nėra. Gal čia ir esu viena, tačiau žinau, kad yra žmonių, kurie namuose palaiko mane visa savo širdimi ir net būdami toli padeda, kaip tik gali. Kaip sakoma, per kančias į žvaigždes.“
