Pasaulio futbolo čempionatas baigėsi: kas iš tiesų nustebino, o kas liko didžiausiu nusivylimu?
Futbolo kamuoliai | Organizatorių nuotr.
Pasibaigęs Pasaulio futbolo čempionatas dar kartą įrodė, kad šiuolaikinis futbolas tampa vis labiau nenuspėjamas, konkurencingas ir globalus. Pirmą kartą istorijoje turnyre varžėsi 48 rinktinės, o skeptiškai vertintas naujasis formatas, panašu, pasiteisino – futbolo kokybė išliko aukšta, stadionai buvo pilni žiūrovų, o ir staigmenų netrūko.
Lietuvos futbolo federacijos Futbolo trenerių rengimo asociacijos prezidentas, Lietuvos sporto universiteto lektorius Valdas Urbonas sako, kad šis pasaulio čempionatas pateisino lūkesčius tiek sportine, tiek organizacine prasme.
„Pasaulio čempionatas visada yra išskirtinis įvykis. Šį kartą jis pateisino lūkesčius. Stadionai buvo pilni, susidomėjimas milžiniškas, o pats futbolo žaidimas buvo labai aukšto lygio. Amerikos patirtis organizuojant didžiulius sporto renginius tikrai buvo juntama“, – teigia V. Urbonas.
Prieš čempionatą nemažai diskusijų sukėlė sprendimas padidinti dalyvių skaičių nuo 32 iki 48 rinktinių. Buvo nuogąstaujama, kad turnyre padaugės vienpusių rungtynių, tačiau, pasak V. Urbono, šios abejonės nepasitvirtino.
„Iš pradžių į tokį sprendimą žiūrėjau gana skeptiškai, tačiau čempionatas parodė, kad futbolo kokybė nenukentėjo. Priešingai, rungtynės buvo konkurencingos, o skirtumai tarp stipriausių ir silpnesnių komandų dar labiau sumažėjo. Tai dar kartą patvirtino, kad šiandien futbolą moka žaisti visi“, – sako futbolo specialistas.
Jo teigimu, jau dabar vis dažniau kalbama ir apie dar vieną plėtrą, galimą 64 rinktinių pasaulio čempionatą.
„Jeigu būtų pasirinktas toks formatas, komandų rungtynių skaičius praktiškai nesikeistų, tačiau atsirastų dar daugiau galimybių skirtingiems pasaulio regionams. Vertinant šio čempionato sėkmę, toks scenarijus tikrai neatrodo neįmanomas“, – pažymi V. Urbonas.
Nors pasaulio futbolas sparčiai globalėja, čempionatas dar kartą parodė, kad stipriausias futbolas vis dar žaidžiamas Europoje. Net šešios iš aštuonių stipriausių turnyro rinktinių atstovavo Europai, o tarp jų įsiterpė tik Argentina ir Marokas.
„Tai labai aiškiai patvirtina, kur šiandien yra pasaulio futbolo svorio centras. Europa išlieka stipriausia konfederacija, nors konkurencija kituose žemynuose sparčiai auga“, – sako treneris.
Finale Ispanija užtikrintai įveikė Argentiną ir iškovojo pasaulio čempionų titulą. Pasak V. Urbono, ši pergalė buvo visiškai pelnyta.
„Finale Ispanija dominavo. Tai buvo komanda be silpnų grandžių, lygi sudėtis, kokybiški keitimai, aiški žaidimo sistema ir puikiai veikianti komandos dvasia. Tai buvo ne vienos žvaigždės, o visos komandos pergalė“, – teigia jis.
Anot specialisto, čempionatas dar kartą įrodė Ispanijos futbolo sistemos stiprybę.
„Dar nuo Xavi ir Iniestos laikų buvo aišku, kokia kryptimi juda Ispanijos futbolas. Dabar užaugo nauja karta, kuri tą sistemą tęsia. Vos vienas praleistas įvartis per aštuonerias rungtynes – tai rezultatas, kuris yra beveik arti tobulumo.“
V. Urbonas atkreipia dėmesį ir į finalo statistiką: „Argentina per pagrindinį rungtynių laiką praktiškai nesukūrė realių progų. Tai daug pasako apie Ispanijos organizaciją gynyboje.“
Nors iki finalo Argentina demonstravo išskirtinį charakterį ir ne kartą pergales išplėšė sudėtingose situacijose, lemiamose rungtynėse, pasak V. Urbono, emocijos tapo viena pagrindinių problemų.
„Viso čempionato metu buvo kalbama apie jų nugalėtojų mentalitetą, tačiau finale sportinis pyktis jau peraugo į agresiją. Daugiau buvo galvojama ne apie futbolą, o apie kontaktus, ginčus ir emocijas. Tokie dalykai finalo tikrai nepuošia“, – įsitikinęs futbolo ekspertas.
Kaip ir kiekviename dideliame turnyre, diskusijų netrūko ir dėl arbitrų sprendimų. Nors kai kurie epizodai sukėlė nemažai ginčų, V. Urbonas ragina nepamiršti, kokiomis sąlygomis dirba teisėjai:
„Futbolo tempas šiandien yra milžiniškas. Situacijos keičiasi akimirksniu, todėl net ir naudojant VAR technologiją visiškai išvengti klaidų praktiškai neįmanoma.“
Jo nuomone, svarbiausia, kad teisėjai netapo pagrindiniais rungtynių veikėjais. „Man patiko, kad jie leido žaisti futbolą. Jie stengėsi būti profesionalūs ir netrukdyti pačioms rungtynėms.“
Kiekvienas pasaulio čempionatas turi savo atradimų ir nusivylimų. Šį kartą V. Urbonas prie didžiausių nusivylimų priskiria Braziliją, Portugaliją, Vokietiją ir Nyderlandus: „Tai valstybės su didžiulėmis futbolo tradicijomis, tačiau nė viena jų neišnaudojo savo potencialo. Brazilija neįtikino nuo pat pirmųjų rungtynių, Portugalijoje buvo juntama įtampa dėl Cristiano Ronaldo situacijos, o Vokietija ir Nyderlandai taip ir nerado savo geriausio žaidimo.“
Didžiausią įspūdį V. Urbonui paliko kelios rinktinės, kurios pranoko daugelio prognozes.
„Žaliojo Kyšulio rinktinė parodė, kad gali konkuruoti su stipriausiais. Labai patiko ir Norvegija. Ne tik dėl žaidimo, bet ir dėl komandos dvasios. Šveicarija išliko labai stabili, o Marokas dar kartą įrodė, kad jų sėkmė Katare nebuvo atsitiktinumas.“
Anot V. Urbono, vienas ryškiausių čempionato akcentų buvo ne naujos taktinės schemos, o vis spartesnė futbolo globalizacija.
„Anksčiau buvo galima kalbėti apie brazilišką ar anglišką futbolo stilių. Dabar šie skirtumai nyksta. Treniruočių metodikos, analizės technologijos, dirbtinis intelektas, visa tai prieinama visiems.“
Šią tendenciją atspindi ir trenerių pasirinkimai. Iš 48 čempionate dalyvavusių rinktinių net 26 treniravo užsienio specialistai. Tai rodo, kad šalys renkasi ne tautybę, o futbolo filosofiją.
Pasak futbolo specialisto, būtent dėl to pasaulio futbolas tampa vis konkurencingesnis. Šiandien stipriai žaisti gali kiekvienas. Atkrintamosiose rungtynėse matėme visų konfederacijų komandas. Tai geriausias įrodymas, kad pasaulio futbolo lygis nuolat kyla.
Pasibaigęs pasaulio čempionatas parodė ne tik naują turnyro formatą, bet ir naują futbolo realybę. Didesnis komandų skaičius nesumažino žaidimo kokybės, o konkurencija tarp rinktinių tapo dar didesnė. Pasak V. Urbono, būtent tai ir yra svarbiausia šiuolaikinio futbolo pasaulyje. Šiandien laimi ne pavienės žvaigždės, o stipriausiai organizuotos komandos, gebančios išlaikyti aukščiausią lygį per visą turnyrą.
