Neįveikiamos Ispanijos gynybos paslaptis: „Yra tik vienas kamuolys“

„Financial Times“ teigimu, Ispanijos rinktinės futbolas primena savotišką paradoksą. „Ant popieriaus“ tai nėra komanda, kuri galėtų būti vadinama gynybine. „La Roja“ siekia žaisti taip, kad beveik visi aikštės žaidėjai būtų varžovų aikštės pusėje. Tai itin rizikingas planas, nes menkiausia klaida gali palikti milžiniškas erdves prie savų vartų.

Nepaisant tokio žaidimo stiliaus, Ispanija iki šiol gali girtis geriausia gynyba pasaulio čempionate. Prieš ketvirtfinalį su Belgija komanda per penkerias rungtynes nebuvo praleidusi nė vieno įvarčio. Maža to, vartininkas Unai Simonas nuo 2022 metų pasaulio čempionato buvo nepraleidęs įvarčio 609 minutes – tai visų laikų turnyro rekordas.

Ispanijos gynybos filosofija remiasi paprasta Johano Cruyffo idėja: „Yra tik vienas kamuolys. Jei jį turime mes, varžovas negali įmušti.“

Viskas prasidėjo nuo J. Cruyffo. Olandas žaidė „Barcelona“ klube, o 1988 metais sugrįžęs kaip treneris pakeitė visą klubo futbolo kultūrą. Jis privertė visas komandos jaunimo grupes žaisti tuo pačiu stiliumi kaip ir pagrindinė ekipa.

„Barcelona“ gynėsi ties vidurio linija ir iškart prarasdama kamuolį pradėdavo spaudimą. J. Cruyffas taip pat įvedė treniruočių pratimą, kuris iki šiol išlieka viena svarbiausių „Barcelona“ treniruočių dalių. Tai pratimas, kai žaidėjai mažoje erdvėje perduoda kamuolį vienas kitam, o vienas ar keli žaidėjai bando jį perimti. Tas pratimas atspindi pagrindinius J. Cruyffo futbolo principus: laiką, erdvę, perdavimus ir geometriją. Tai, ką anksčiau kitos komandos laikė eiliniu žaidimu, vėliau perėmė daugelis klubų visame pasaulyje.

J. Cruyffas „Barcelonos“ akademijoje „La Masia“ atrado 17-metį Pepą Guardiola. Jis negalėjo gerai gintis ir, pasak J. Cruyffo, bėgo „kaip mano močiutė“, tačiau jis turėjo ypatingą gebėjimą skaityti žaidimą. Vėliau P. Guardiola tapo geriausiu J. Cruyffo mokiniu ir vienu įtakingiausių šio amžiaus trenerių. Jis atnaujino ir išplatino J. Cruyffo futbolo idėjas. Dabartinė Ispanijos rinktinė yra šios filosofijos tęsinys.

Tai taip pat paaiškina, kodėl dabartinėje Ispanijos rinktinėje tiek daug „Barcelonos“ auklėtinių. Tuo metu taktiškai stipri Baskų futbolo mokykla suteikė rinktinei trenerį Luisą de la Fuente ir dar kelis svarbius žaidėjus. Komandoje yra vos vienas Madrido „Real“ futbolininkas.

Ispanijos futbolo mąstymas paprastas – kamuolio kontrolė sudaro didžiąją žaidimo dalį. P. Guardiolos „Barcelona“ siekdavo turėti kamuolį apie du trečdalius rungtynių laiko. Dabartiniame pasaulio čempionate Ispanija vidutiniškai kontroliuoja kamuolį 66 procentus laiko – daugiausiai iš visų komandų.

Kadangi Ispanija pirmenybę teikia perdavimams, beveik kiekvienas jos futbolininkas atrodo kaip saugas. Šalis išaugina nedaug klasikinių gynėjų, todėl rinktinei teko natūralizuoti Aymericą Laporte'ą, prancūzą, kuris į Ispaniją persikėlė būdamas 16 metų.

Ispanija net nesiekia greitų kontratakų. Komanda juda kaip vienas blokas – perduoda kamuolį, išlaiko trumpus atstumus tarp linijų ir stengiasi, kad tarp paskutinio gynėjo bei toliausiai esančio puolėjo būtų ne daugiau nei 35 metrai. Vidurio saugas Rodri atsakingas už tai, kad šie atstumai išliktų maži. Atsisakymas greitų kontratakų kartais apsunkina galimybes įmušti įvarčius. Išskyrus triuškinančią pergalę 4:0 prieš silpną Saudo Arabijos komandą, Ispanija per ketverias rungtynes pelnė tik penkis įvarčius.

Rodri | EPA nuotr.

Dabartinė komanda primena 2010 metų pasaulio čempionę Ispaniją, kuri per septynias rungtynes pelnė vos aštuonis įvarčius, tačiau praleido tik du. Kaip ir tada, dabar praradusi kamuolį Ispanija išlieka labai kompaktiška. Žaidėjai yra arti vienas kito, todėl varžovams beveik nelieka erdvių. Dėl to jų spaudimas tampa toks efektyvus.

Vidutiniškai Ispanija susigrąžina kamuolį praėjus vos 11,57 sekundės po jo praradimo – tai geriausias rezultatas tarp likusių turnyro komandų. Kadangi gynėjai dažnai nebūna savo aikštės pusėje, varžovai dažnai patenka į nuošalę. Ispanijos nuošalės spąstai jau pagavo varžovus 18 kartų – daugiausiai turnyre.

U. Simonas atlieka ypatingą vaidmenį. Jis atsakingas už beveik visą savo aikštės pusę ir dažnai išeina toli nuo vartų kaip papildomas gynėjas. Jis pasirenkamas aikštėje ne tik dėl sugebėjimo atremti smūgius, bet ir dėl gebėjimo organizuoti žaidimą.

Ispanijos varžovai per penkerias rungtynes atliko tik penkis smūgius į vartų plotą, o į ispanų baudos aikštelę su kamuoliu įžengė vos 41 kartą – mažiausiai iš visų turnyro komandų.

Kai Ispanija įsiveržia į priekį, varžovams dažnai beveik nebelieka galimybių išsigelbėti, nes kamuolys lieka pas „La Roja“. Komanda jį suka tarsi begaliniame pratime „Barcelonos“ akademijos aikštėse.

Kitos komandos kitaip bando ginti rezultatą. Pavyzdžiui, Anglija prieš Meksiką ar Egiptas prieš Argentiną atsitraukė į savo baudos aikštelę, gynėsi, blokavo smūgius ir bandė kiekvieną kamuolį išspirti kuo toliau. Kai toks planas suveikia, jis atrodo herojiškai, tačiau Ispanijos gynėjai taip žaisti net negalėtų. Jų filosofija kitokia: geriausia gynyba yra kamuolio kontrolė.