Sunkiausią karjeros sezoną išgyvenantis Pablo Laso – apie „Anadolu Efes“ traumų krizę, kritiką Eurolygos finalinio ketverto teisėjams ir ryšį su „Real“

 Sunkiausią karjeros sezoną išgyvenantis ir traumų išretintai Stambulo „Anadolu Efes“ komandai vadovaujantis Pablo Laso atsidūrė ant prarajos ribos. Turkijos lygos pusfinalyje jo auklėtiniai po dviejų dramatiškų rungtynių 0:2 atsilieka nuo Stambulo „Fenerbahče“ krepšininkų, o situaciją dar labiau apkartino lyderių traumos ir abejotini teisėjų sprendimai.

Abu pusfinalio mačus P. Laso auklėtiniai pralaimėjo minimaliais skirtumais (59:60 ir 72:73), nors abejose rungtynėse turėjo net 18 taškų pranašumą. Antrajame susitikime pergalingus metimus prametė Jordanas Loydas ir PJ Dozieris, o pirmajame serijos mače viską nulėmė abejotinas varžovų dvitaškis su pražanga. Negana to, komanda neteko geriausią formą demonstravusio Vincento Poirier, kuriam plyšo Achilo sausgyslė.

„Rungtynėse mes dominavome, bet V. Poirier trauma ir tam tikri teisėjų sprendimai pabaigoje mums nepadėjo, – AS.com apmaudo neslėpė P. Laso. – Tiesa, kad jie per paskutinę minutę pelnė devynis taškus: Nicolo Melli, Tariko Biberovičiaus tritaškiai ir tas Taleno Hortono-Tuckerio metimas su pražanga. Turime pakeisti serijos eigą.“

Strategas pripažįsta, kad šis sezonas jam yra pats sudėtingiausias per visą karjerą. Nors 2017–2018 m. sezone su Madrido „Real“ jis išgyveno panašią traumų krizę, tuomet situacija išsisprendė kur kas sėkmingiau.

„Taip, nes kai atvykau, maniau, kad daugybė traumuotų žaidėjų pasveiks. Tačiau nutiko taip, kad jų susižeidė dar daugiau, – atviravo krepšinio specialistas. – Naujausias smūgis – pirmadienį gauta V. Poirier Achilo sausgyslės trauma, kai jis demonstravo geriausią formą šiais metais. Sezonas buvo labai suknistas.“

Pasak ispano, Madride pavyko susigrąžinti lyderius ir pasipildyti naujokais, o Stambule komanda tiesiog byra.

„Tada mes susigrąžinome žmones: Sergio Llullą, Anthony Randolphą, Gustavo Ayoną, pasirašėme sutartį su Walteriu Tavaresu... O čia to nėra, – lygino P. Laso. – Georgios Papagiannis ir Isaia Cordinier žaisti negali, dabar iškrito V. Poirier, Shane'as Larkinas praleido šešis mėnesius, PJ Dozieris – du, J. Loydas – vieną. Mes blaškomės, mums trūksta stabilumo.“

Treneris pateikė ir kuriozinį pavyzdį apie Sabeną Lee, kuris po susidūrimo su Gabrieliu Decku Madride negalėjo sportuoti tris savaites.

„Atrodė, kad nieko baisaus, bet po trijų savaičių jis vis dar negalėjo treniruotis, nes kaskart pabandžius jam temdavo akyse. O aš rungtynių metu dar klausiau, ar jis gali grįžti į aikštę... Dėl šios priežasties viskas ir sugriuvo“, – pasakojo strategas.

Gruodžio mėnesį prie „Anadolu Efes“ vairo stojęs P. Laso susidūrė su realybe, kurioje laiko treniruotėms beveik nelieka. Jis pabrėžia, kad šiuolaikiniame sporte treneriai tapo labiau rungtynių vadovais nei ugdytojais.

„Žodis „treneris“ viską paaiškina – tai tas, kuris treniruoja. Su dabartiniais tvarkaraščiais tam tiesiog nėra laiko, – aiškino P. Laso. – Dažniau vadovauji rungtynėms, nei vedi treniruotes. Jei dar prisideda traumos ir prasti rezultatai, viskas labai stipriai susikomplikuoja.“

Anot jo, anksčiau buvo neįsivaizduojama, kad čempionų komanda pralaimėtų trečdalį savo mačų, tačiau dabar išlaikyti lygį yra be galo sunku.

„Xavi Pascualio ir Xabi Alonso pavyzdžiai yra labai iškalbingi, – futbolo ir krepšinio paraleles brėžė ispanas. – Šiuolaikiniame sporte daugelis nežino savo ateities, net ir turėdami galiojančias sutartis. Įsivaizduokite futbolą prieš pasaulio čempionatą. Dingo romantika kurti projektą, nes visi nori tik rezultatų.“

Treneris apgailestauja, kad klubams trūksta kantrybės formuojant stilių ir dirbant su žaidėjais.

„Nusiperkamas krepšininkas, kad pelnytų 15 taškų, o jei jis įmeta 10 – jau nebetinka. Aš to vengiu, nors kaip treneris privalai prisitaikyti, – teigė P. Laso. – Šį sezoną Eurolygoje vienas treneris pratęsė sutartį keleriems metams, o netrukus buvo atleistas. Klubai ieško geriausio varianto, bet reikia savęs paklausti, ar tiesiog keičiant detales tai bus pasiekta.“

Pats P. Laso turi sutartį su Stambulo klubu iki 2027-ųjų, tačiau joje numatyta galimybė abiem pusėms nutraukti bendradarbiavimą jau šią vasarą. Nors viešumoje pasirodė gandų apie jo persikėlimą į Malagos „Unicaja“ ar Belgrado „Crvena Zvezda“, strategas juos neigia.

„Ibonas Navarro, Malagos „Unicaja“ treneris, yra mano draugas. Taip pat skaičiau, kad galiu persikelti į Belgrado „Crvena Zvezda“, bet nieko apie tai nežinau, su jais nekalbėjau, – gandus sklaidė ispanas. – Gandai dabar pasirodo labai anksti ir dažniausiai tuo viskas ir baigiasi. Man nesunku tai paaiškinti. Turiu sutartį kitiems metams, kurioje numatyta galimybė ją nutraukti tiek klubui, tiek man. Viskas labai aišku. Jei abi pusės norės tęsti bendradarbiavimą – tęsime. Jei „Anadolu Efes“ nenorės arba aš norėsiu išeiti, galėsiu tai padaryti sumokėjęs tam tikrą sumą.“

Kalbėdamas apie Europos krepšinio rinką, P. Laso išskyrė naujų žaidėjų – Dubajaus ir Jeruzalės „Hapoel“ – atėjimą, kuris drastiškai išpūtė kainas.

„Anksčiau pirkdavai žaidėją už X sumą, o dabar ji padauginta iš dviejų. Tai verčia galvoti apie grupės ir paties krepšininko tobulėjimą, – stebėjosi treneris. – Rinka tapo sudėtingesnė, o informacijos kiekis socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje tiesiog sprogo. Daug operacijų taip ir neįvyksta. Esu suskaičiavęs, kad vienai komandai buvo priskiriama daugiau nei 30 žaidėjų.“

Paklaustas apie galimą NBA plėtrą į Europą, strategas išliko ramus ir pabrėžė Eurolygos stiprybę.

„NBA mato, kad Europoje gali būti verslo galimybių ir tai juos domina. Iš pradžių kai kurie manė, kad viskas vyks greičiau, bet, kaip ir bet kokiame versle, jie nepuls stačia galva pirmaisiais metais, – analizavo P. Laso. – Be to, Europos krepšinis turi savo specifiką. Eurolyga savo organizacija, komandomis ir populiarumu įrodė, kad yra itin aukšto lygio varžybos. Privalome saugoti tikrąjį produktą – krepšinį.“

Visgi Eurolygos ateitis kelia klausimų, ypač po to, kai paaiškėjo, jog Madrido „Real“ yra vienintelis klubas, dar nepasirašęs sutarties atnaujinimo.

„Tai atkreipia dėmesį, bet aš neįsivaizduoju Eurolygos be Madrido „Real“. Tikrai ne, – neabejojo buvęs komandos vairininkas. – Jei klubui naudingiau palaukti ir žaisti kitame turnyre, tai turi nuspręsti pati organizacija, kuri visada pasižymėjo tuo, kad dalyvauja geriausiose įmanomose varžybose. Kai manęs to klausia Turkijoje, atsakau, kad jie turi teisę neskubėti ir nuspręsti, kas geriausia jų interesams. Ir jie tai supranta. Manau, kad dėl Europos krepšinio gerovės Madrido ekipa privalo varžytis su geriausiais.“

Nors dabar dirba Turkijoje, P. Laso neslepia susižavėjimo Ispanijos ACB lyga, kurią laiko pavyzdžiu visai Europai.

„Jei reikėtų lyginti, sakyčiau, kad Ispanijos ACB lyga yra toli priekyje. Tai ne kritika Turkijos čempionatui, o pagyrimas Ispanijai, – lygino P. Laso. – Lankomumas arenose, komandų pajėgumas, infrastruktūra, varžybų patrauklumas... Iš šalies matosi itin aukštas lygis, kai žaidžia tokios komandos kaip Bilbao ar Mursijos UCAM. Net toks istorinis klubas kaip Las Palmo „Gran Canaria“ buvo iškritęs.“

Treneris pabrėžia, kad Turkijos lyga yra reikli, tačiau jai dar trūksta organizuotumo.

„Tai čia labai stebina ir įrodo ACB lygos pajėgumą. Turkijoje varžybos yra reikalaujančios daug jėgų, čia yra labai gerų komandų ir žaidėjų, bet lygai reikia žengti žingsnį į priekį tose srityse, kur Ispanija jau seniai yra pionierė: organizacijoje, teisėjavimo kokybėje, arenose. Karaliaus taurė yra pasaulinio lygio renginys“, – teigė ispanas.

Viena didžiausių problemų Europos krepšinyje P. Laso laiko skirtingas vietinių žaidėjų kvotų taisykles nacionalinėse lygose.

„Jau daug metų turiu aiškią viziją: neturėtų būti skirtingų taisyklių kiekvienoje šalyje tarp komandų, kurios varžosi tarpusavyje Europoje, – piktinosi treneris. – Turkijoje turi sudaryti sudėtį Eurolygai, o savaitgalį privalai turėti penkis turkus, iš kurių vienas visada turi būti aikštėje. ACB lygoje Vitorijos „Baskonia“ pasakytų, kad jiems reikia keturių vietinių žaidėjų, ir nebūtinai ispanų. Vokietijoje leidžiama turėti šešis legionierius, bet kartu su šešiais vokiečiais.“

Strategas nesupranta, kodėl taisyklės taip drastiškai skiriasi ir klaidina sirgalius.

„Yra net atvejų, kai žaidėjas laikomas vietiniu FIBA Čempionų lygoje, kaip Emiras Sulejmanovičius „Unicaja“ gretose, bet ne ACB lygoje. Sirgaliams tai varo iš proto, mums reikia standartinių taisyklių, – aiškino P. Laso. – Apie tai galvoju nuo pat pirmos dienos. Šiais metais man taip dar nebuvo nutikę, bet rungtynių įkarštyje visko gali pasitaikyti. Dažnai pradedu su dviem ar daugiau vietinių žaidėjų, kad vėliau galėčiau atlikti keitimus.“

Jis prisiminė ir pokalbį su kolega Carlesu Duranu apie šių taisyklių sukeliamus taktinius nepatogumus.

„Kiekvienas turi savo paslapčių. Kartais, norėdamas pakeisti vidurio puolėją, turi pakeisti ir įžaidėją, kad viskas atitiktų taisykles. Tai nėra paprasta, – atskleidė ispanas. – Vokietijoje yra klubas, kuris istoriškai perka daug amerikiečių – aštuonis ar devynis. Visi jie treniruojasi, bet rungtynėse gali žaisti tik šeši. Kartą savo asistento Miuncheno „Bayern“ klube paklausiau, kas žais, kai pamačiau aštuonis apšilimą darančius legionierius. Treneris prisitaiko, bet nežinau, ar tai į naudą krepšiniui.“

Vertindamas praėjusį Eurolygos finalo ketvertą, P. Laso išskyrė Atėnų „Panathinaikos“ pranašumą ir negailėjo kritikos teisėjams dėl Madrido „Real“ rungtynių.

„Man pasirodė, kad geriausiai psichologiškai pasiruošusi komanda buvo „Valencia“, kuri puikiai kovojo su Atėnų „Panathinaikos“, nors pusfinalyje Madrido „Real“ buvo pranašesnis, – analizavo P. Laso. – Pirėjo „Olympiacos“ ir „Fenerbahče“ dvikova buvo skirta tikriems krepšinio gurmanams – daug energijos, labai kietas žaidimas. Graikijos komanda turi įspūdingą sudėtį, ir finale tai leido jiems dominuoti abiejų kėlinių pabaigose. Jie į pirmosios pusės ir visų rungtynių pabaigą atėjo išsaugoję daugiau jėgų, nesiveliant į kitas polemikas.“

Paklaustas apie teisėjavimą, strategas neslėpė nusivylimo.

„Man nepatiko teisėjavimas, bet ne dėl paskutinių epizodų, o per visas rungtynes, – teigė ispanas. – Užuot analizavęs kokį nors konkretų veiksmą – ir tai galioja žaidėjams, teisėjams bei treneriams – geriau vertinu bendrą rungtynių vaizdą, kas buvo gerai ir kas blogai. Sakykime, kad tai nebuvo pats geriausias teisėjavimas komandai, kuri fiziškai buvo labiau išsekusi, o tą dieną tai buvo Madrido „Real“.“

Nepaisant visko, jis pabrėžia, kad vien patekimas į finalo ketvertą yra didžiulis pasiekimas.

„Tai reikalauja didžiulių pastangų. Madrido klube mano didžiausia asmeninė pergalė buvo ne tapti čempionu, o tai, kad komanda visada transliuotų energiją ir kovotų taip, jog galėtų žaisti finaluose, o tada bandytų juos laimėti, – didžiavosi P. Laso. – Būti atpažįstamiems ilgą laiką. Mes daug laimėjome, bet kartais ir pralaimėdavome – esu pats didžiausias savo kritikas. Jaučiu, kad keli titulai išsprūdo iš rankų, bet taip pat iškovojome ir tokių, kuriuos pasiekti buvo labai sunku. Iš tų vienuolikos metų labiausiai vertinu nuoseklų darbą, kuris, mano nuomone, buvo nuostabus.“

Nors P. Laso jau kelerius metus nedirba Madride, jo ryšys su buvusiais auklėtiniais išlieka itin stiprus.

„Madrido klube visada stengdavomės įsigyti žaidėjus, kurie atitiktų mūsų filosofiją. Net kai atvykau, man sakė, kad F. Reyesas jau ruošiasi baigti karjerą, o po to jis su manimi žaidė dešimt sezonų, – vaizdžiai lygino P. Laso. – Profesionalai arba pritampa prie grupės, arba ne, taip jau yra, bet negali nuolat keisti visos komandos. Turi galvoti, kaip padėti jai augti. Jei automobilis turi keturis ratus, uždėjus aštuonis jis nevažiuos geriau – galbūt verta pagalvoti apie pavarų dėžę. Taip veikia ir komanda.“

Treneris prisipažįsta, kad vis dar jaučia silpnybę savo buvusiems žaidėjams.

„Negaliu išvengti simpatijų savo buvusiems žaidėjams: G. Deckui, S. Llullui, F. Campazzo, W. Tavaresui... net ir M. Hezonjai. Kai jie žaidžia gerai, mane tai jaudina, nes mes jais tikėjome dėl to, ką jie galėjo duoti ilgalaikėje perspektyvoje, – šypsojosi strategas. – W. Tavaresas, pavyzdžiui, debiutavo praėjus vos dviem dienoms po atvykimo rungtynėse prieš „Barcelona“. Žinojau, kad jis Madride turės ilgą ir sėkmingą karjerą. Labai vertinu Chusą Mateo ir Sergio Scariolo, bet mano širdis priklauso žaidėjams, kuriuos labai branginu ir kurie demonstruoja puikų lygį.“

P. Laso taip pat griežtai paneigė gandus apie konfliktą su dabartiniu „Real“ strategu Ch. Mateo.

„Kad juos išlygintum, pirmiausia reikia jų turėti, o aš jų niekada neturėjau, – gandus paneigė P. Laso. – Jis buvo mano asistentas, o vėliau liko vyriausiuoju treneriu ir atliko puikų darbą. Neturiu jokių nesutarimų su Chusu. Maža to, linkiu jam didžiausios sėkmės treniruojant Ispanijos rinktinę – jo sėkmė bus mūsų visų sėkmė.“

Buvęs „Real“ vairininkas negailėjo pagyrų ir dabartinei klubo vadovybei, kurioje darbuojasi jo buvę auklėtiniai – S. Rodriguezas, R. Fernandezas, F. Reyesas ir lietuvis Martynas Pocius.

„Manau, kad krepšinio sekcija yra gerose rankose. S. Rodriguezą, R. Fernandezą, F. Reyesą ir M. Pocių puikiai pažįstu, o jie puikiai išmano klubo virtuvę, žino, ko reikia, ir yra tam pasiruošę, – gyrė buvusius auklėtinius treneris. – Iki šiol, kai artėja rinkimai, jie turėjo prezidentą, kuris jiems suteikė didžiulį palaikymą. Ir šiais metais tai buvo akivaizdu: jie pagerino sąlygas, žaidėjus, turi didesnę rotaciją... Manau, kad ateitis yra labai šviesi. Florentino Perezas visada tikėjo krepšiniu, todėl dabar Madrido klubas yra taip žavimasi.“

Prisimindamas F. Perezą, P. Laso papasakojo iškalbingą istoriją iš savo karjeros pradžios.

„Iš savo patirties pasakyčiau, kad jis yra geriausias pasirinkimas, nes jis tai įrodė. Dažnai pasakoju istoriją apie tai, kai laimėjome pirmąjį titulą – Karaliaus taurę Barselonoje. Jis spinduliavo ambicijomis, – prisiminė P. Laso. – „Ką tu čia pridirbai, dabar turėsi laimėti ir lygą“, – tuomet man pasakė jis. Palaikymas ir reiklumas – tai leido mums augti. F. Perezas suteikė didžiulį impulsą krepšinio sekcijai, kurios ateitis anksčiau netgi buvo kvestionuojama.“

Paklaustas, ar buvusių auklėtinių darbas vadovybėje atveria jam duris sugrįžti į Madridą, P. Laso tik nusijuokė.

„Šis klausimas skirtas ne man, nors tiesa, kad tai keturi puikūs buvę mano žaidėjai. Madrido klubas negalėjo švaistyti S. Rodriguezo talento, – juokavo P. Laso. – F. Reyesas, kaip kapitonas ir kasdienybės vėliavnešys, bei R. Fernandezas, atvykęs lemiamu momentu, kai reikėjo lyderio, buvo lemiami veiksniai komandos augime. O M. Pociaus atvykimas buvo netikėtas. Aklai juo tikėjau, nes žinojau, kad jis gali mums daug duoti: tai pasiruošęs, darbštus žmogus, atėjęs iš geros universiteto programos. Jo žinios dirbant vadovybėje ir išmanant kitas lygas kalba pačios už save. Šiemet Madridas puikiai padirbėjo rinkoje. Ar jie ateityje galvos apie mane kaip apie trenerį? Tai klausimas jiems.“

Galiausiai strategas dar kartą paneigė, kad iš „Real“ pasitraukė dėl sveikatos problemų, ir pasidžiaugė Alberto Herreroso sugrįžimu į krepšinį.

„Neturėjau jokių sveikatos problemų. Galbūt man nepatiko kai kurios susiklosčiusios situacijos, bet yra kaip yra. Palikau Madridą ir esu profesionalas, – atviravo ispanas. – Treniravau Vokietijoje ir tapau čempionu, metus praleidau Vitorijoje, o dabar esu Stambule. Esu krepšinio treneris ir žinojau, kad turiu eiti savo keliu. Be galo didžiuojuosi savo praeitimi, mano susižavėjimas tokiu klubu kaip „Real“ niekur nedingo. Negana to, mano vaikai nepraleidžia nė vienų krepšinio ar futbolo rungtynių, ir tai nepasikeis.“