Vaikų su negalia sporto užkulisiai: trenerė atvirai prabilo apie iššūkius

 Vaikams su negalia Lietuvoje kelias į sportą nėra paprastas. Vis tik patekę į treniruočių salę jie sportuoja kartu su kitais, dalyvauja varžybose ir pasiekia puikių rezultatų. Kauno sporto mokyklos „Gaja“ dziudo trenerė, Lietuvos sporto universiteto dėstytoja Lolita Dudėnienė atvirauja, kad už to yra ir džiaugsmo, ir liūdesio ašarų. Viena svarbiausių užduočių trenerei – garsiau kalbėti apie paralimpinio sporto galimybes, rašoma „Bitė Lietuva“ pranešime žiniasklaidai.

„Į pirmas treniruotes vaikai su negalia ateina labai nedrąsiai. Nedrąsiai juos atveda ir tėvai. Tačiau greitai atsiranda vaikų pasitikėjimas savimi, draugai, noras varžytis“, – sako „Bitės“ paralimpinės trenerių akademijos absolventė L. Dudėnienė.

Svarbu mokėti pasijuokti

L. Dudėnienės kasdienybėje telpa paskaitos universitete, trenerių rengimas ir dziudo treniruotės vaikams. Pastaraisiais metais įsitraukti į sportą ji padėjo vaikams su negalia ir iš socialiai jautresnių šeimų – nemokamai lankyti treniruotes, vykti į stovyklas ir varžybas.

Keturis dešimtmečius trenere dirbanti L. Dudėnienė neslepia, kad treniruojant vaikus jautrių akimirkų netrūksta. Kartais jos ateina po daugybės nesėkmingų bandymų, kai pagaliau pasiseka atlikti sudėtingą veiksmą, kartais – varžybose, kai pergalę ar pralaimėjimą išgyvena visa komanda. Tokiais momentais būna ir džiaugsmo, ir liūdesio, kartais – ir nusivylimo ašarų.

„Bet mokame ir pasijuokti. Su regėjimo negalią turinčia sportininke Monika įprasta pakliūti į situacijas, kurios mums abiem kelia šypseną. Pavyzdžiui, sakau: „Lipk ant svarstyklių, pasakyk, kiek sveri“, o ji atsako: „Gerai, bet aš nematau“. Arba iš įpročio paklausiu: „Na, ar tu nematai?“, o ji ramiai atsako: „Ne, nematau“. Tada abi pasijuokiame“, – pasakoja trenerė.

Stereotipų – daug

Dziudo treniruotės populiarios tarp moksleivių ir studentų, vis dėlto vaikų su negalia į jas ateina per retai. Pasak L. Dudėnienės, daugiausia įtakos tam turi stereotipai – dalis tėvų mano, kad kovinis sportas netinka vaikui su negalia. Prisideda ir tai, kad Lietuvoje trūksta būtent vaikams su negalia pritaikytų sporto veiklų.

L. Dudėnienės vedamas dziudo treniruotes kartu su bendraamžiais lanko ir cerebrinį paralyžių turintis vaikinas, ir regėjimo negalią turinti Monika Aželionytė – vienintelė mergina, dalyvaujanti aklųjų ir silpnaregių dziudo varžybose.

„Bitė Lietuva“ nuotr. | Organizatorių nuotr.

Nepaisant sudėtingų treniruočių sąlygų, Monika yra tituluota sportininkė. Dėl traumos teko atsisakyti galimybės dalyvauti Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse, bet ji sugrįžo į aukšto meistriškumo sportą ir toliau siekia rezultatų. Pernai tapo IBSA Europos čempionato sidabro medalio laimėtoja, o šiemet Pasaulio taurės varžybose iškovojo bronzą.

„Vaikai su negalia sportuoja tokiu pačiu krūviu kaip kiti, dalyvauja varžybose. Vis tik praktika, kai negalią turintys vaikai sportuoja drauge su visais, rodo, kad specialiai jiems pritaikytų galimybių trūksta. Treneriams taip pat svarbu gilinti žinias, kaip dirbti su negalią turinčiais žmonėmis“, – teigia trenerė.

Treneriams – daugiau žinių

Pasak L. Dudėnienės, gelbsti tokios iniciatyvos kaip Paralimpinė trenerių akademija, kurią įgyvendina „Bitė Lietuva“ ir Lietuvos paralimpinis komitetas.

„Mūsų tikslas – padėti kuo daugiau žmonių su negalia įsitraukti į aktyvų socialinį gyvenimą ir būti bendruomenės dalimi. Sportas tam suteikia labai daug galimybių. Pirmojoje akademijos laidoje – net 15 nuostabių trenerių iš skirtingų Lietuvos vietų, kurie gilino žinias ir praktinius įgūdžius dirbant su negalią turinčiais žmonėmis. Sėkmingai pradėtą projektą būtinai tęsime platesne apimtimi“, – sako „Bitės“ vadovas Arūnas Mickevičius.

Paklausta, kokią svarbiausią pamoką išsinešė iš akademijos, L. Dudėnienė išskiria sporto psichologės patarimą ne motyvuoti auklėtinius, o labai konkrečiai pasakyti, ką jiems daryti, kad pasiektų rezultatų.