Giannis Antetokounmpo apie „Bucks“ vadovų sprendimus, pyktį dėl ribojamų minučių ir nenorą išvykti: „Štai kodėl aš myliu Spanoulį“

 Sunkiausią karjeros etapą išgyvenęs ir po dešimties metų pertraukos su Milvokio „Bucks“ į atkrintamąsias nepatekęs Giannis Antetokounmpo atvirai prabilo apie savo ateitį. Nors 31-erių graikas neslepia nusivylimo dėl komandos vadovų sprendimų riboti jo žaidimo laiką ir jaučia nuovargį nuo nuolatinių mainų gandų, krepšininkas tikina, kad jo širdis vis dar priklauso Milvokiui.

Viešojoje erdvėje „piktadariu“ paverstas ir kaltinimų dėl trenerio Adriano Griffino atleidimo, Doco Riverso pasamdymo bei Jrue Holiday išmainymo sulaukęs puolėjas griežtai neigia valdantis komandą. Paklaustas, ar tikrai tik išsako nuomonę, bet nepriima sprendimų, G. Antetokounmpo atsakė: „1000 procentų. Aš sakau jums tiesą. Žinoma, aš dalyvauju pokalbiuose, bet nepriimu sprendimo. Tai liečia visus, ne tik mane. Visus žaidėjus, na, ne visus – ilgą laiką tai buvo Budas [treneris Mike'as Budenholzeris], Giannis ir Khrisas [Middletonas]. Bet aš nepriimu sprendimo. Buvau jauniausias žaidėjas komandoje.“

„Vertinu, kad sakote, jog esu išmintingas ne pagal metus, bet įsivaizduokite darbą vyrų dominuojamame versle ir sporte. Visi turi ego. Visi jį turi. Tai verslas. Kiekvienas turi atlikti savo darbą, padaryti jį reikšmingą. Turiu tiek daug laiko. Esu toks geras savo darbe. Turiu keturis vaikus ir žmoną, tiesa? Ir mano motina gyvena su manimi toje pačioje valdoje, tiesa? Taigi turiu laiko viskam vadovauti.

Dienoje yra tik 24 valandos. Ir taip pat, jei jie taip tiki, turėčiau gauti daugiau pinigų. Nežinau, koks yra generalinio vadybininko atlyginimas, turėčiau gauti generalinio vadybininko atlyginimą. Turėčiau gauti trenerio atlyginimą. Turėčiau gauti daugiau. Atsiprašau, jei jie taip tiki, turėčiau gauti daugiau. Bet nesvarbu, kuo jie tiki. Aš žinau, kokia yra tiesa“, – „Milwaukee Journal Sentinel“ žurnalistui Lori Nickeliui sakė krepšininkas.

Paklaustas, ar padarė ką nors, kas galėjo supykdyti komandos savininkus, žaidėjas atsakė: „Niekada.“ Į klausimą, ar supykdė generalinį vadybininką Joną Horstą, jis taip pat atšovė: „Niekada.“

„Aš su J. Horstu kalbuosi daugiau. Ne tiek daug, kiek kalbėdavausi anksčiau. Bet taip, visą vasarą kalbėjausi su Jonu. Bet tai iš esmės... Nėra taip, kaip anksčiau. Kalbėjausi su [buvusiu prezidentu] Peteriu Feiginu, kai jis čia būdavo kas antrą dieną, ir net dabar, kai jo čia nėra, vis dar su juo pasikalbu, – apie santykius su vadovybe pasakojo G. Antetokounmpo. – Aš jums pasakysiu savo nuomonę. Tada jūs turite pakalbinti juos, ir jie galės pasakyti savo nuomonę. Aš elgiuosi taip, kad man labai sunku ką nors nuliūdinti, net ir savo komandos draugus. Jei užeisite į rūbinę, jie jums pasakys, kad Giannis niekada nepakėlė balso. Giannis rodo pavyzdį.

Mano darbas – žaisti krepšinį. Už tai man moka. Tai aš mėgstu daryti. Tiesiog žaisti krepšinį. Mano darbas nėra organizuoti dalykus ir dėlioti detales. Tai ne mano darbas. Aš nesu iš tų vyrukų, kurie kada nors rodė nepagarbą savininkams. Kodėl? Aš atėjau iš niekur. Užaugau lovoje, kuri buvo tokia, mes su broliais turėjome miegoti šonu, kaip sardinės. Taigi, kaip aš atrodysiu, jei eisiu pas savininkus ir sakysiu: „Aš noriu to, aš noriu to, aš noriu to.“ Jie man suteikė gyvenimą, kurio niekada nebūčiau įsivaizdavęs.

Aš gyvenu neįtikėtiną gyvenimą, ir ne tik dėl savo vaikų, dukterėčių, brolių, motinos, žmonių, kuriais rūpinuosi Nigerijoje. Tad kas aš toks, kad eičiau ir sakyčiau: „Tai nepakankamai gerai, ir aš reikalauju šito.“ Aš nesu amerikietis. Labai atsiprašau, kad tai sakau jums. Bet aš neužaugau su mantra: „Aš tikiuosi, kad tai ateis, aš tikiuosi šito. Aš reikalauju šito.“ Niekada gyvenime. Taigi, viskam, ką jie man sakė, aš visada sakiau „taip“. Jie man davė kontraktą, aš pasakiau „taip“.“

Didžiausią frustraciją krepšininkui kelia dirbtinis jo minučių ribojimas ir neleidimas žaisti.

„Aš suprantu. Buvau traumuotas... Kai grįžau po traumos, mano minutės buvo ribojamos. Bet kodėl aš nežaidžiu dabar? Kad išlaikyčiau savo vertę aukštą ir mane galėtų išmainyti? – piktinosi G. Antetokounmpo. – Man nerūpi, ar tai teisinga. Man nerūpi, ar tai protinga. Ne. Aš tiesiog noriu žaisti. Tai yra tai, ką aš darau. Aš žaidžiu, kai galiu žaisti. Aš nepraleidau savo pirmojo sezono, kai laimėjome tik 15 rungtynių. Kodėl, kai buvo NBA finalai, aš grįžau po šešių dienų. Kodėl? Tai nesikeičia. Toks aš esu. O dabar jūs man sakote eiti prieš savo prigimtį.

Ne. Tai prieštarauja mano prigimčiai. Mano prigimtis yra žaisti. Aš negalvoju apie tai, kas protinga. Aš galvoju apie žaidimą ir pergales. Jei galvočiau, kas protinga, tikriausiai net nebūčiau Milvokyje. Aš galvoju apie žaidimą ir pergales. Noriu maksimaliai išnaudoti savo gyvenimą. Noriu gyventi intensyviai. Jie gali daryti, ką nori, aš noriu gyventi intensyviai. Jei tai rungtynės prieš Dalaso „Mavericks“, aš noriu žaisti. Atsiprašau. Taip aš buvau sukurtas. Gamykliniai nustatymai. Jūs negalite pakeisti gamyklinių nustatymų. Negalite. Toks aš atėjau iš gamyklos. Jūs žinote, į ką įsivėlėte.“

Paklaustas, ar mato kelią sugrįžti ir likti Milvokyje, žaidėjas atsakė užtikrintai: „100 procentų. Taip, taip.“

„Viskas, kas susiję su mano sprendimu, remiasi pergalių siekimu, kultūra. Kaip matėte, kalbėjausi su Bostono treneriu Joe Mazzulla. Pasakiau: „Turėjote tiek daug progų teisintis, bet to nedarėte.“ O jis atsakė: „Oh, jie geri žaidėjai.“ Aš pasakiau, ne. Tai apie mentalitetą, kurį įdiegėte savo vietoje. Vassilis Spanoulis – tas pats. Štai kodėl aš myliu Spanoulį. Tai apie mentalitetą, kurį jis įdiegė Graikijos rinktinėje, kad mes esame čia tam, jog atiduotume viską, ką turime. Mes esame čia, kad susivienytume. Mes esame čia, kad rastume būdų laimėti. Jokių pasiteisinimų. Judame kaip grupė ir judame kaip vienetas. Taigi, man tai patinka, – sakė G. Antetokounmpo. – Nesakysiu, kad mūsų komanda dabar nėra tokia, bet – galbūt klystu, bet nemanau. Aš toje rūbinėje esu ilgiausiai iš visų – manau, kad kai kurie žmonės žino, kaip laimėti, kai kurie nežino. Ne todėl, kad jie nenori, tiesiog jie niekada anksčiau nebuvo tokioje stadijoje.

Kol tai bus puikiai organizuotas krepšinis ir komanda, pasirengusi žaisti nesavanaudiškai bei siekti tikslo, didesnio už juos pačius, aš būsiu čia. Ar matote tai „Bucks“ komandoje? Jūs čia esate, kiek, 10 metų? Jūs man pasakykite, ką matote.

Aš niekada, niekada nebūsiu tokioje padėtyje, kad daryčiau įtaką kieno nors gyvenimui. Aš negaliu to padaryti. Mano širdis tam nepritaria. Kartais pasakau savo nuomonę. Bet niekada nepaspausčiau mygtuko. Aš ne toks. Man svarbiausia pergalės, gera sistema, kurioje galiu klestėti. Aš tiesiog noriu jaustis kažko didesnio dalimi. Kažko siekti.“

Kalbėdamas apie naštą tempti komandą ant savo pečių, kai traumą patyrė Damianas Lillardas, graikas neslėpė, kad vienas žaidėjas laimėti negali.

„Tai sunku. Tai tikrai sunku. Pasakysiu taip: praėjusių metų pabaigoje aš taip žaidžiau, kai Dame'as gavo traumą, – prisiminė krepšininkas. – Bet kas, kas galvoja, kad neturint šalia žmogaus, su kuriuo galėtum pasidalinti ta našta, pasitarti ir žaisti – tas neišmano krepšinio.

Taip. Tu privalai turėti tokį vyruką. Pavyzdžiui, tuo laikotarpiu, kai aš ir Dame'as buvome sveiki, mes laimėjome NBA taurę. In ir Jang. Tau reikia turėti tą vyruką, o tada reikia, kad visi kiti atliktų savo vaidmenis. Kitaip tu nelaimėsi. Žmonės sako, oh, 2021-ųjų čempionatas bla bla, „Giannis visus tempė“. Aš nieko netempiau. Aš turėjau Jrue Holiday, turėjau Khrisą Middletoną, turėjau Brooką Lopezą, turėjau Bobby Portisą, turėjau Patą Connaughtoną, turėjau PJ Tuckerį. Aš tiesiog dirbau savo darbą. Ir kartais man tekdavo padirbėti šiek tiek daugiau... O kartais šiek tiek mažiau.

Šiais metais, ateidamas ir žinodamas, kad turiu šią naštą, kurią mačiau žaidimo istorijoje – vienas žaidėjas negali laimėti. Taigi aš kovoju už kažką, kas yra didesnio už mane. Bet giliai širdyje žinau, kad tai beveik neįmanoma. Tai tarsi nepralaimėti nei vienų rungtynių. Niekas to dar nėra padaręs. Taigi štai ko jūs manęs prašote.“

Vis dėlto, 31-erių krepšininkas pripažįsta, kad abejonių dėl ateities kyla.

„Taip. Būtent. Ar blogai, kad sakau: man 31 metai, laimėjau čempionatą, kai man buvo 26-eri. Tada į galvą lenda klausimas... Ar aš laukiau per ilgai? Ar pasielgiau teisingai? – atviravo jis, paklaustas, ar per ilgai laukė likdamas Milvokyje. – Bet tada aš galvoju: ne, tai yra tai, ko aš noriu. Aš noriu būti čia. Aš noriu būti su savo komanda. Aš noriu čia vėl laimėti. Tai mano namai. Čia praleidau daugiau metų nei Graikijoje. Tai mano namai. Noriu padėti bendruomenei kartu su savo žmona ir broliais. Thanasis čia mylimas, mano brolis, mano motina čia mylimi. Mano vaikai ir aš... Tai normalus gyvenimas, aš gyvenu normalų gyvenimą. Jei išvyksti kitur, visa tai pasikeičia. Bet aš nenoriu atsigręžti atgal ir galvoti...

Štai kodėl tu kalbiesi su visų laikų geriausiais, tokiais kaip KG (Kevinas Garnettas). Dirkas (Nowitzkis) buvo tokioje pačioje situacijoje ir pasirinko likti. Pamatysime. Pamatysime, kas nutiks.“