Finalo MVP tapęs Derendiajevas: „Noriu šį apdovanojimą paskirti savo mamai“

Šeštadienio popietę Kaune įspūdingu trileriu finišavo Lietuvos futsal A lygos, kurią remia TOPsport, sezonas, kuriame dar vieną titulą iškovojo „Kauno Žalgiris“.

Tiesa, šiame sezone dėl šios taurės teko paplušėti itin rimtai. Serijoje iki trijų pergalių „Akmenės kraštas“ vienu metu pirmavo 2-0, visgi kauniečiai atsitiesė, laimėjo tris susitikimus paeiliui ir iškovojo jau dešimtąjį šalies čempionų titulą iš eilės.

Serijos naudingiausiu žaidėju buvo išrinktas čempionų atstovas Vladimiras Derendiajevas, ne sykį savo įvarčiais gelbėjęs komandą ir prisidėjęs prie visų iškovotų pergalių.

Jo teigimu, prieš lemiamą penktąjį mačą komanda jau suprato, kad sugrįžimas vyksta, tad reikėjo užbaigti pradėtą darbą.

„Sunku pasakyti, kokios buvo emocijos rūbinėje [prieš rungtynes], tiesiog žinojome, kad pusę darbo jau padarėme, sugrįžimas jau įvyko. Supratome, kad tai yra rungtynės dėl titulo, kažkur atgal žvalgytis ar neįdėti šimto procentų buvo neįmanoma. Visi žaidėjai jau esame čia su patirtimi, visi įdėjo maksimalias pastangas.

Trečiose rungtynėse žaidėme tokį tranzicinį futbolą, pirmyn-atgal, ketvirtos rungtynės buvo, kai atsitraukėme ir varžovų laukėme nuo vidurio, treneris pasakė, kad penktos rungtynės turi būti tokios mišrios, iš trečių ir ketvirtų, manau, tai ir pavyko.

Žinoma, pradžioje buvo šiek tiek klaidų tiek iš manęs, tiek iš kitų žaidėjų, bet rezultatas yra mūsų naudai, tai viskas yra gerai“, – kalbėjo naudingiausias finalo žaidėjas.

Kaip akcentavo futbolininkas, prie pergalės prisidėjo ir lietuvių žaidėjų tokiose akimirkose jau sukaupta patirtis.

„Su šiais lietuviais rūbinėje jau esame nugalėję ir baltarusius, ir Turkiją, žaidėme ir Europos čempionate, tai manau, kad mūsų psichologinė savijauta yra kiek stipresnė, nei varžovų žaidėjų, tas dalykas labai padėjo. Mes jau buvome tokioje atmosferoje, kai tiesiog reikėjo pasiekti rezultatą, tad mūsų patirtis čia tikrai padėjo“, – dėstė V. Derendiajevas.

Jau pasibaigus čempionatui jis pasidalino ir tuo, kad finalo seriją pasitiko ne pačios geriausios savijautos ir būsenos.

„Dar Europos čempionate lūžo ranka, po to patyriau traumą, negalėjau treniruotis dvi savaites, dar vėliau netekau savo mamos, irgi teko kuriam laikui išvykti. Buvo labai sunkus periodas, iki finalo serijos priėjau visiškai nepasiruošęs.

Nebuvo fizinės formos, psichologinė savijauta irgi nebuvo ten, kur aš norėjau, kad ji būtų, bet čia jau nebuvo, kur trauktis. Po antrųjų rungtynių parašiau žaidėjams, kad esame priremti ir prie sienos ir vienintelis kelias yra eiti į priekį. Nesvarbu, kojos skauda ar neskauda, deguonies trūksta ar netrūksta, eini ir viskas“, – teigė jis.

Pabaigoje jis pasidalino gražia ir jautria žinute.

„Žinoma, noriu šį apdovanojimą paskirti savo mamai, ji visada mane palaikydavo, kiekvienas įvartis buvo skirtas jai. Buvo labai svarbu laimėti, mano misija buvo laimėti šį čempionatą ir jį paskirti savo mamai“, – sakė rinktinės narys.

Tuo tarpu Akmenės krašto vyriausiasis treneris Oleksandras Danylenko apgailestavo dėl apmaudžiai pasibaigusios serijos, tačiau dėkojo savo vaikinams.

Pritrūko tokių rungtynių patirties. Fiziškai buvome pasiruošę, tačiau psichologiškai – ne pakankamai. Tačiau didžiausia padėka mano komandai už tą parodytą kovą ir visą sezoną.

„Didžiausia pergalė mums buvo matyti, kaip ketvirtose finalo rungtynėse Naujojoje Akmenėje nebuvo nė vienos laisvos vietos tribūnose, buvo matyti, kaip pastaruosius tris mėnesius visas miestas tuo gyveno ir tikėjo. Didžiausia padėka mano vyrams ir sirgaliams“, – teigė treneris.