Mindaugas Bilius apie žiemos paralimpiadą: „Po ketverių metų galime tikėtis prizinių vietų“
Mindaugas Bilius | Vytauto Dranginio/LPAK nuotr.
Po žiemos paralimpinių žaidynių, kuriose Lietuvai po ilgos pertraukos atstovavo parasniegletininkas Rapolas Micevičius, atsiveria naujos galimybės ir viltys ateičiai. Ar pamatysime daugiau paraatletų po ketverių metų, 2030 metais Prancūzijos Alpėse vyksiančioje žiemos paralimpiadoje? Apie pagrindinius iššūkius ir galimybes Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentą Mindaugą Bilių kalbina „Bitė Lietuva“ prekės ženklo vadovė Margarita Norkutė.
– Ką tik pasibaigė žiemos paralimpinės žaidynės. Rapolas Micevičius puikiai debiutavo, bet medalio neparvežė. Ko galime tikėtis kitose žiemos paralimpinėse žaidynėse?
– Pirmiausia, noriu pasidžiaugti, kad Lietuva po 32 metų pertraukos turėjo atstovą žiemos paralimpiadoje. Rapolas sėkmingai pasirodė – užėmė 9 ir 13 vietą. Kaip pirmam kartui paralimpinėse žaidynėse – rezultatas tikrai aukštas. Žinome, visada norisi aukštesnių prizinių vietų, bet reikia įvertinti kontekstą. Lietuvoje neturime kalnų, nėra natūralių sąlygų treniruotėms. Rapolas įdėjo milžiniškas pastangas – treniravosi Italijoje, Austrijoje, net gyveno kemperyje, daug keliavo.
Dabar ko reikėtų Rapolui ir ko galbūt trūksta – daugiau valstybės dėmesio tiek žiemos parasportui, tiek bendrai žiemos sportui. Mes, kaip paralimpinis komitetas, dėka partnerių, stengsimės, kad Rapolui būtų lengviau pasiruošti kitoms žaidynėms – tiek finansiškai, tiek organizavimo klausimais. Bet aišku, labai priklauso ir nuo jo paties – kiek jis įdės noro. O kiek matau, tas noras yra tikrai didelis.
Galiu palyginti ir su savo patirtimi. Londono paralimpinėse žaidynėse 2012 metais iškovojau 6 ir 9 vietas, o po ketverių metų Rio de Žaneire tapau čempionu ir vicečempionu. Tai leidžia tikėtis, kad jeigu Rapolas toliau dirbs tuos ketverius metus, kaip jis ir planuoja, mes galime kalbėti ir apie prizines vietas kitose žiemos paralimpinėse žaidynėse.
– Rapolas šiemet buvo vienintelis Lietuvos atstovas. Ar galime tikėtis daugiau paraatletų kitose žiemos paralimpinėse žaidynėse?
– Būkime realistai – per ketverius metus pasiruošti paralimpinėms žaidynėms yra labai sunku. Tiesa, turime dar vieną parasnieglentininką iš Lietuvos, kuris šiuo metu gyvena Anglijoje, jam padeda ruoštis britų komanda. Jis gali patekti į kitas žiemos paralimpines žaidynes, tad realu po ketverių metų turėti 2–3 sportininkus. Šiuo metu keliame tikslą, kad bent 10–20 žmonių su negalia pradėtų užsiimti žiemos parasportu. Nuolat organizuojame renginius, supažindiname vaikus su žiemos sporto šakomis, planuojame parodą apie žiemos sporto šakas ir panašiai.
– Ar infrastruktūros trūkumas Lietuvoje nėra pagrindinė problema, kodėl neturime daugiau žiemos sporto atstovų?
– Tai ne vien infrastruktūros klausimas, tam reikia ir geografinių sąlygų – kalnų, žiemos. Aišku, gal ir Ignalinoje galima treniruotis, bet jei žmogus gyvena, pavyzdžiui, Klaipėdoje, jau sudėtinga. Žiemos sportas apskritai yra sunkiau prieinamas žmonėms su negalia.
– O kaip dėl kitų žiemos sporto šakų, pavyzdžiui, ledo ritulio ar vežimėlių akmenslydžio – gal galima treniruotis ledo arenose?
– Teoriškai tų galimybių yra, bet akmenslydžiui reikia specialaus ledo, šiuo metu tik Kaune bandoma tuo užsiimti. Bet viskas prasideda nuo federacijų – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sporto federacijos, Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos, kurios irgi neturi stebuklingo finansavimo. Ieškome tų galimybių ir mes.
– Ar tai reiškia, kad reikia tik didesnio finansavimo, jog turėtume daugiau sportuojančių žmonių su negalia?
– Lietuvos profesionalaus sporto sistema yra tokia, kad kol nėra pasiekimų – praktiškai nėra finansavimo. Šiuo metu ir stipendijos mokamos tik tiems sportininkams, kurie žaidynėse ar čempionatuose patenka į pirmą aštuntuką. Rapolas užėmė 9 ir 13 vietą, tad stipendijos negaus. Bet, kaip minėjau, ieškosime būdų, kaip jam padėti.
– Pakalbėkime apie trenerių vaidmenį. Kiek jis svarbus žmogaus su negalia kelyje?
– Treneris yra vienas svarbiausių veiksnių sportininko karjeroje. Tai ne tik fizinis ar techninis pasirengimas – tai ir psichologinis palaikymas. Iš savo patirties galiu pasakyti: trenerio pasakyti žodžiai, požiūris, bendras darbas – visa tai lemia rezultatą. Aukšto lygio sportininko be trenerio praktiškai nebūna.
– Ar Lietuvoje pavyksta pritraukti trenerių į paralimpinį sportą?
– Trenerių yra, jie nori dirbti, bet yra sisteminių niuansų – daug kas priklauso nuo savivaldybių, sporto mokyklų. Todėl mes kartu su „Bitė Lietuva“ įkūrėme „Bitės“ paralimpinę trenerių akademiją – siekiame suteikti daugiau žinių, paskatinti trenerius dirbti su negalią turinčiais sportininkais. Taip pat planuojame važiuoti per šalies savivaldybes, kalbėti su treneriais, parodyti jiems, kaip galima integruoti sportininkus su negalia į bendras treniruočių grupes.
– Netrukus pasirodys dokumentinis filmas „Viena koja aukščiau“ apie Rapolą Micevičių. Kaip manote, ar tokie projektai turi teigiamą poveikį visuomenei?
– Be abejo. Kiekviena istorija, kiekvienas straipsnis ar filmas prisideda prie visuomenės požiūrio formavimo. Kuo daugiau žmonės žino, tuo geriau. Tokios istorijos, kaip Rapolo, parodo, ką gali žmogus su negalia, ir tuo pačiu įkvepia visus. Tuo pačiu tai yra žinutė apie siekiamybę. Nesvarbu, ar turi negalią, ar ne – tobulumas visada yra tikslas, kurio siekiame. Ir būtent tas siekimas yra gražiausia.
– Ačiū už pokalbį.
