Šaudymo sporte didžiausiu iššūkiu esi pats sau

 21 m. kaunietis Džiugas Morkūnas šiuo metu pelnytai vadinamas perspektyviausia Lietuvoje šaudymo sporto žvaigžde. Paprastas vaikinukas iš Dainavos rajono universitete studijuoja mechanikos inžineriją ir jau 10 metų beveik kasdien tobulina taiklumą šautuvu Kauno sporto mokyklos „Gaja“ šaudykloje, skindamas aukščiausius apdovanojimus svarbiausiose Lietuvos šaudymo sporto varžybose. Šiais metais Džiugas pagaliau pasižymėjo ir tarptautinėje arenoje – vasario 13 d. iškovojo Europos jaunimo šaudymo sporto čempionato bronzos metalį. Džiugas dalinasi, kas jam padeda siekti pavydėtino rezultato bei kaip pavyksta derinti sportą ir studijas.

– Džiugai, ne paslaptis, kad šaudymo sporto atstovams dėl įtampos varžybose neretai tiesiog sudreba ranka. Pats viso čempionato Bulgarijoje metu demonstravai stabilų ir užtikrintą šaudymą. Kaip tau pavyksta suvaldyti jaudulį, kai reikia atlikti maksimaliai tikslų šūvį?

– Šaudymo sporte dažniausiai didžiausia kliūtis esi pats sau, ypač vertinant psichologinį aspektą. Prieš Europos jaunimo čempionatą visus metus dirbau su puikiu sporto psichologu, kuris padėjo atrasti tinkamus būdus susitvarkyti su jauduliu tiek prieš startą, tiek jo metu.

Vienas labiausiai padėjusių dalykų buvo savęs įtikinėjimas, kad galiu pasiekti aukštą rezultatą – jei tai pavyksta treniruotėse namuose, kodėl tai negalėtų pavykti ir varžybose? Taip pat labai svarbi tapo savijauta šaudymo metu. Pastebėjau, kad tam tikro lygio stresas man netgi padeda, ypač tada, kai jaučiu stipresnį širdies plakimą. Tai mane paskatina siekti geresnio rezultato, nors daugeliui sportininkų poveikis būna visiškai priešingas.

– Nebuvo jokių trikdžių susikaupti ir pasirodyti kuo geriau?

– Kadangi Bulgarijoje laiko zona tokia pati kaip Lietuvoje, miegas nenukentėjo. Kelionė šiek tiek išvargino, tačiau didelės įtakos startui irgi neturėjo. Nuo atvykimo iki pirmojo starto turėjau dvi dienas, kurias skyriau įrangos patikrai ir treniruotėms.

Džiugas Morkūnas | Organizatorių nuotr.

Šiemet čempionatas vyko anksti, o tai man buvo labai palanku – universitete tuo metu tik buvo prasidėjęs naujas semestras, todėl nejaučiau jokio akademinio spaudimo dėl nepadarytų darbų ar praleistų paskaitų.

Savo pasiruošimą vertinu gana gerai. Likus savaitei iki išvykimo treniruotėse daug dėmesio skyriau technikos kokybei. Tiesa, dėl naujo studijų tvarkaraščio treniruotes teko derinti tarp paskaitų „langų“, todėl ne visus tos savaitės tikslus pavyko įgyvendinti. Varžybų metu, tiek oficialiose, tiek neoficialiose treniruotėse, stengiausi viską atlikti taip, kaip esu įpratęs namuose. Atidžiai stebėjau starto vietoje daromas klaidas, jas žymėjausi užrašų knygelėje ir prieš kitą startą ar treniruotę prisimindavau, į ką reikėtų atkreipti daugiau dėmesio.

– Vykdamas į Europos čempionatą tikėjaisi iškovoti medalį?

– Apie medalį iš anksto tikrai negalvojau. Mano pagrindinis tikslas buvo gerai pasirodyti, juolab kad tai buvo paskutiniai mano metai jaunimo amžiaus grupėje.

Po pirmojo starto asmeninėje 60 šūvių rungtyje likau patenkintas tiek rezultatu, tiek užimta vieta. „Solo“ rungtyje po pirmo starto buvau aštuntas, todėl apie prizinę vietą tuo metu dar irgi rimtai negalvojau. Patekęs į pusfinalį tiesiog stengiausi maksimaliai susikoncentruoti ir viską atlikti taip pat, kaip ir pirmoje rungties dalyje. Baigęs pusfinalį, net nesupratau, kad patekau toliau, kol vienas iš rinktinės sportininkų manęs nepasveikino – tada sužinojau, kad esu ketvirtas ir kovosiu dėl trečiosios vietos.

Džiugas Morkūnas | Organizatorių nuotr.

– Kokie tolimesni tavo tikslai sporte ar už jo ribų?

– Sporte mano tikslas – nuosekliai toliau tobulėti, kaupti patirtį ir kryptingai ruoštis perėjimui į suaugusiųjų sportininkų kategoriją. Artimiausiu metu planuoju pradėti dalyvauti 50 metrų mažo kalibro rungtyse tarptautinėse varžybose bei siekti aukštų rezultatų Europos ir pasaulio čempionatuose.

Už sporto ribų šiuo metu svarbiausias tikslas – sėkmingai baigti bakalauro studijas Kauno technologijos universitete.

– Kokią žinutę norėtum perduoti tiems, kurie tave palaiko sporto kelyje?

– Norėčiau nuoširdžiai padėkoti savo trenerei Virginijai Pabalienei, šeimai ir draugams už nuolatinį palaikymą ir tikėjimą manimi. Taip pat esu dėkingas savo sporto psichologui, sporto mokyklai „Gaja“, kurioje treniruojuosi, ir Lietuvos šaudymo sporto sąjungai – visi jie prisideda prie mano tobulėjimo ir padeda siekti aukščiausių rezultatų.