Karininko karjeros siekęs paralimpietis Danas Sodaitis: „Komfortas neaugina – augina diskomfortas“

 2015 metais motociklo avarija pakeitė Dano Sodaičio gyvenimo kryptį – iki tol su tarnyba krašto apsaugos sistemoje ateitį siejęs jaunas karininkas turėjo iš naujo permąstyti savo planus. Po traumos jis nebevaldo dešinės rankos, tačiau, kaip sako pats sportininkas, lemtingu tapo ne pats įvykis, o sprendimas, kaip į jį reaguoti. Taip jo gyvenime atsirado paralimpinis sportas. „Šiame kelyje itin svarbūs tapo žmonės, kurie buvo šalia: šeima, treneriai, sportininkų bendruomenė“, – teigia D. Sodaitis.

Trauma, pakeitusi kryptį, bet ne tikslą

Judėjimas Danui visada buvo būtinybė. Mokykloje jis aktyviai dalyvaudavo varžybose, bėgdavo sprintą, išsiskyrė vikrumu. Vėliau pasirinko Karo akademiją, įgijo leitenanto laipsnį ir planavo savo ateitį sieti su tarnyba. Atrodė, kad kelias aiškus, tačiau planai pasikeitė po motociklo avarijos.

„Karo akademijoje išmokau, kad net ir geriausias planas gali pasikeisti labai greitai. Todėl neklausiau savęs, kas būtų, jeigu būtų. Supratau, kad vienas etapas baigėsi ir turiu ieškoti kitos galimybės save realizuoti“, – prisimena Danas.

Savo tolesnį profesinį kelią Danas siejo su lengvąja atletika. Sprintas jam buvo artimas dar nuo paauglystės, tad toks pasirinkimas atrodė natūralus. Pirmosios treniruotės, pirmosios išvykos su rinktine, startas Portugalijoje pažadino seną jausmą – garbę atstovauti Lietuvai.

„Man visada buvo svarbu vilkėti uniformą. Kai išvažiuoji į varžybas su rinktine ir matai kylant trispalvę, pajunti, kad tavo pastangos turi prasmę“, – sako jis.

Aplinka, kuri formuoja vertybes

Vienu svarbiausių etapų Danas įvardina sprendimą Vilniuje treniruotis kartu su negalios neturinčiais sportininkais, kur sportuoja aukščiausio lygio lengvaatlečiai, tarp jų – Airinė Palšytė, Edis Matusevičius, Kostas Skrabulis. Sportininko teigimu, treniruotis tokioje aplinkoje buvo iššūkis, bet kartu ir stiprus postūmis augti.

„Iš pradžių netrūko smalsių žvilgsnių – į treniruotes ateidavau su rankos įtvaru, o varžybose startuodavau kartu su negalios neturinčiais atletais. Laikui bėgant rezultatai kalbėjo patys už save. Aukšti reikalavimai ir stipri konkurencinė aplinka formavo ne tik sportinę discipliną, bet ir mano vertybes. Labai svarbus buvo trenerio Marto Skrabulio bei visos sportininkų bendruomenės palaikymas“, – sako Danas.

Jis tapo pirmuoju paralimpiečiu, dalyvavusiu nacionaliniame čempionate kartu su negalios neturinčiais atletais ir iškovojusiu medalį. Pasak sportininko, būtent realūs darbai ir bendros patirtys labiausiai keičia požiūrį.

Danas Sodaitis | asmeninio archyvo nuotr.

„Būtent ši patirtis paskatino įkurti negalią turinčius žmones vienijantį sporto klubą „Paradoksas“. Pavadinimas – simbolinis, jis kalba apie visuomenėje tvyrančius prieštaravimus ir apie stiprybę, kuri dažnai slepiasi ten, kur mažiausiai tikimasi“, – teigia jis.

Artimųjų palaikymas – be perteklinės globos

Kalbėdamas apie artimųjų vaidmenį, Danas pabrėžia pusiausvyros svarbą. Šeima Dano sprendimą sportuoti priėmė natūraliai, nes artimieji pažinojo jo charakterį. Vis dėlto sportininkas atkreipia dėmesį, kad per didelė globa gali tapti kliūtimi.

„Mano aplinkai tai nebuvo staigmena. Jie žinojo, kad komfortas manęs nemotyvuoja. Sprendimas sportuoti buvo priimtas natūraliai ir esu dėkingas už tai. Kartais mes taip norime apsaugoti, kad netyčia atimame galimybę augti. Žmogui reikia erdvės pabandyti, suklysti, atrasti savo tempą. Tik taip atsiranda pasitikėjimas savimi“, – sako jis.

Pasak jo, pirmasis žingsnis dažnai atrodo sudėtingiausias, nes jį lydi abejonės. Tačiau būtent jis padeda pamatyti, kad galimybių yra daugiau, nei buvo manyta. Kartais užtenka vieno tikinčio žmogaus šalia, kad ryžtas pakeistų kryptį.

„Ką pats aiškiai matau – artimas kontaktas, žmogiškasis ryšys iš tiesų padeda pakviesti sportuoti ir ateiti išmėginti paralimpinį sportą. Nuoširdus, asmeninis kvietimas duoda rezultatų“, – sako Danas.

Žodis „ne“ – suteikia galimybę augti

Dano patirtis rodo, kad pats žodis „ne“ nėra kliūtis – kliūtimi jis tampa tik tada, kai žmogus nusprendžia sustoti. Anot jo, sporte, kaip ir gyvenime, lemiamas momentas yra ne tada, kai susiduri su kliūtimi, o tada, kai pasirenki, kaip į ją reaguosi ir kokį žingsnį žengsi toliau.

„Mes bijome žodžio „ne“, nes atrodo, kad tai pabaiga. Tačiau problema nėra uždarytos durys. Problema atsiranda tada, kai sustojame, kai nebeieškome išeities, kai pasineriame į savęs gailėjimą ir leidžiame aplinkiniams mus užjausti. Tas komfortas neaugina. Augina diskomfortas“, – teigia sportininkas.

Jo teigimu, būtent sportas tapo erdve, kurioje šis požiūris įgavo labai aiškią formą. Sunkios treniruotės, nuovargis, kartais ir nesėkmingi startai nėra priežastis abejoti savo keliu. Tai proceso dalis, kuri stiprina.

„Man sportas yra vieta, kur galiu mėgautis pačiu procesu. Čia sutinku bičiulius, galiu sąmoningai tikrinti savo ribas ir išsikelti savo tikslus. Sunkios treniruotės atsiperka, ilgainiui supranti, kad būtent jos sustiprina ir leidžia gyvenimą matyti plačiau. Todėl labai džiugu, kad atsiranda iniciatyvų, tokių kaip „Camelia“ kartu su Lietuvos paralimpiniu komitetu vykdoma iniciatyva „Kartu vienas dėl kito“, kuri primena, kokią svarbią vietą sporte užima bendrystė“, – teigia jis.