Tomas Masiulis pasigenda agresyvumo: „Kai žaisime Kaune, reikės paprašyti, jog po kiekvienos geros baudos visi paplotume“

 Rungtynių pradžioje varžovų tritaškių nesulaikęs Kauno „Žalgiris“ (15-12) Eurolygoje patyrė pralaimėjimą. Tomo Masiulio auklėtiniai svečiuose 82:92 (24:25, 21:22, 22:18, 15:27) neatsilaikė prieš Stambulo „Anadolu Efes“ (8-19) krepšininkus.

Po rungtynių T. Masiulis ironiškai kalbėjo dėl nedaromų pražangų ir užsiminė apie norą žaisti kiečiau bei pabrėžė: „Mes kitaip nelaimėsime, jeigu nežaisime kaip komanda ir nežaisime kiekvienos atakos kaip lemiamos.“

„Visų pirma, šiandien nežaidėme gerai gynyboje, tad gal kažkiek net nebuvome verti pergalės. Pirmoje pusėje praleidome 39 taškus iki pražangų limito. Taip, bandai prisibelsti, neišeina prisibelsti, kad žaistume kiečiau gynyboje, bet tada ir sėkmė ne tavo pusėje būna, kai darai tokias klaidas“, – sakė T. Masiulis.

– Per pirmą pusę varžovai įmetė 10 tritaškių. Kur čia buvo problema?

– Norėjome eiti agresyviau. Aišku, gal čia mūsų ta gynyba su išsikeitimu, ten kažkiek duodame tuos metimus, bet vis tiek daug buvo tų klaidų, kur turėjome gintis agresyviau. Nuo pat pradžių kažkaip net nepažinau, kad mes tokie kaip ir apsimiegoję išėjome. Gal pradžioje davėme jiems pasijausti ir po to jau sunku gaudyti, nors vis tiek su pastangomis grįžome į rungtynes ir turėjome galimybių laimėti.

– Viena iš paskutinių atakų, kai Sylvainas Francisco skuodė į priekį – kas ten nesusiklostė?

– Norėjome, kad jis žaistų „du prieš vieną“, dvi atakas, nes buvo likusios 44 sekundės, taip kad prarado kamuolį ir viskas. Ne jo diena galbūt, bet visi gali turėti ne savo dieną, bet norėjosi daugiau komandinių pastangų.

– Iš pažiūros atrodė, kad šalia šoninės linijos jūs daug nervinotės dėl komandinių pražangų. Ir jūs, ir Ąžuolas užsiminė, kad kai visi eina dėl to vieno tikslo ir atsiduoda, visi turi po dvi-tris pražangas, tada yra rezultatas kažkoks. O dabar ir trečiame kėlinyje, likus minutei, turėjote tiktai vieną komandinę pražangą. Kaip išsireikalauti to?

– Ir antrą kėlinį baigėme su dviem pražangomis komandinėmis. Nežinau, gal reikės paprašyti, kad kai žaisime Kaune, jog po kiekvienos geros baudos visi paplotume, nes kitaip aš negaliu prisibelsti prie žaidėjų ir išprašyti, kad žaistume agresyviau, aktyviau ir protingiau išnaudotumėme tas pražangas. Kur gal tikrai galime nuimti ten kad ir penkis-šešis taškus, kai kada ir gal 10 taškų galime nuimti tokiomis pražangomis. Taip kad čia visų reikia pagalbos.

– Jūsų skaičiavimais, kiek tai yra tas rezervas, ką „Žalgiris“ dar gali nuimti su tomis pražangomis iš varžovų? Kiek taškų?

– Tai čia, kad ir du taškus nuimsi, jau čia mūsų gyvenimas yra toks, kad nieko lengvo neduoti. Žaidėme su stipriomis, su talentingomis komandomis. Ir tikrai įmes taškų, bet įmes 60–70. Bet vis šnekant apie tuos 30 taškų kažkur tai, kur iš tų lengvų ne 30 duoti, o 20, ar 15, ar 25 bent jau. Tai vėlgi, o mes pralošiame, kaip matote, viena ataka, vienas metimas dažnai lemia rungtynes. Bet, mano manymu, aš tokią viziją turiu, kad čia galime tikrai pridėti. Kai žaidžiame taip, tikrai matome irgi tada rezultatą ir žaidėjai mato, bet kartais kažkaip tai neišeina to išsireikalauti.

– Vitorijoje komanda sustojo paskutines penkias minutes, dabar irgi per paskutines turbūt tris-keturias minutes sustojuot, varžovai spurtavo 10:0. Ko pritrūksta „Žalgiriui“ tais momentais, kai viskas sprendžiasi vienu-dviem taškais?

– Nu gal ramybės... Trenerio geresnių sprendimų pritrūksta. Tai čia visko galime dabar po pralaimėjimo prisigalvoti. Pritrūksta, taip kad reikia eiti ruoštis, dirbti toliau. Nieko kito nepakeisime. Galvoti, analizuoti ir toliau žiūrėti.

– Kiek yra skausmingi tie dabar pralaimėjimai „Anadolu Efes“, prieš tą komandą, kuri yra turnyrinės lentelės apačioje?

– Nu vėl, jūs čia turbūt dedate tas varneles prieš rungtynes. Man kiekvienos rungtynės kaip finalas, kaip atkrintamosios, ir kiekvienas Eurolygoje tikrai sunku yra laimėti. Taip kad varžovas dar tikrai neturi ką prarasti, turi pagal sudėtį, tikrai turi žaidėjų su patirtimi, su talentu. Taip kad mums reikia žaisti kaip komandai, kiekvienas rungtynes. Jeigu mes nežaidžiame, po truputį pradedame galvoti apie save, nesiginti, ir tada gaunasi toks vargas. Mes kitaip nelaimėsime, jeigu nežaisime kaip komanda ir nežaisime kiekvienos atakos kaip lemiamos.