Valančiūnas atvirai – apie „Lietuvos rytui“ sumokėtą išpirką, sirgalius Europoje, adaptaciją NBA, „Nuggets“ profesionalumą ir tėvystę (1)

 Jau 14-ąjį sezoną stipriausioje pasaulio krepšinio lygoje (NBA) leidžiantis Lietuvos rinktinės kapitonas Jonas Valančiūnas neslepia – kelio pradžia už Atlanto nebuvo lengva. Savo komandos draugo Camerono Johnsono tinklalaidėje svečiavęsis Denverio „Nuggets“ aukštaūgis atvirai papasakojo apie kultūrinius skirtumus, finansinę naštą karjeros pradžioje ir kuo ypatinga dabartinė jo komanda.

Prisimindamas 2011 m. NBA naujokų biržą, kurioje 5-uoju šaukimu jį pasirinko Toronto „Raptors“, J. Valančiūnas atskleidė finansinius iššūkius, su kuriais susidūrė norėdamas persikelti į NBA. Tuo metu Vilniaus „Lietuvos ryto“ garbę gynęs centras turėjo galiojančią sutartį, o išpirkos suma buvo milžiniška.

„Turėjau nuojautą, bet mano atveju buvo išpirkos situacija ir klausimas, kada prisijungsiu prie komandos. Turėjau sumokėti didelę išpirką „Lietuvos rytui“, nes jie turėjo visas teises į mane. Turėjau sumokėti visus pinigus, kad būčiau paleistas. Tad praleidau dar metus „Ryte“, nes toks buvo susitarimas. Bet Torontas tikėjo manimi, tuo metu Bryanas Colangelo mane pasirinko ir laukė manęs metus“, – pasakojo J. Valančiūnas.

Pagal NBA taisykles, klubai gali padengti tik tam tikrą išpirkos dalį, todėl likusi finansinė našta gula ant paties žaidėjo pečių. J. Valančiūnui, kuriam tuo metu buvo vos 19 metų, tai reiškė didžiulius įsipareigojimus.

„Buvo taisyklė, kad dalį moka komanda, o likusią dalį turėjau sumokėti aš iš savo atlyginimo. Tuo metu man 19 metų, kišenėse nieko neturiu. Taip, turiu maistui ir nuomai, bet tai buvo šešiaženklė suma. Tad turėjau laukti algos čekių ir daryti pavedimus į Lietuvą, pasirašėme popierius dėl to“, – atviravo krepšininkas.

Persikėlimas į Šiaurės Ameriką J. Valančiūnui tapo ne tik krepšinio, bet ir gyvenimo išbandymu. Lietuvis pripažino, kad anglų kalbos barjeras pradžioje buvo didelis iššūkis, o garsusis interviu po biržos vis dar kelia šypseną.

„Man buvo labai sunku, nes net tinkamai nekalbėjau angliškai. Tikriausiai daugelis matė tą interviu po biržos. Buvo gana gėdinga“, – juokėsi J. Valančiūnas.

Adaptuotis naujoje aplinkoje jam padėjo tuometinis „Raptors“ žaidėjas Linas Kleiza.

„Kitas lietuvis man labai padėjo, nukreipė tinkama linkme, vertėjavo. Tai buvo puiku“, – dėkingumą tautiečiui išreiškė J. Valančiūnas.

Lygindamas NBA ir Europos krepšinio kultūrą, J. Valančiūnas išskyrė sirgalių elgesį. Pasak jo, JAV krepšinis yra labiau pramoga, o Europoje aistros kartais peržengia ribas.

„Žvelgiant į Eurolygos sirgalius, pavyzdžiui, „Partizan“, „Panathinaikos“, „Olympiacos“ derbius – tai tiesiog gražu žiūrėti. <...> Jaučiu, kad NBA ir Amerikoje apskritai tai pavertėme tiesiog pramogų renginiu. Daug šou per pertraukas, pramogos žaidimo metu, muzika“, – sakė jis.

Paklaustas apie pavojus žaidžiant Europoje, J. Valančiūnas prisiminė rungtynes su Kauno „Žalgiriu“.

„Žaidėme su „Žalgiriu“, manau, pirmaisiais mano metais, ir į mus skriejo monetos bei žiebtuvėliai. Ne tai, kad nesaugu, bet tai vyksta rungtynių metu. Nenori, kad į tave mėtytų daiktus žaidžiant. Tai buvo arčiausiai to, kai gali būti sužeistas. Monetos tavęs nesužeis, jei nepataikys į akį, bet tai buvo fizinis kontaktas, ne tik žodžiai“, – pasakojo aukštaūgis.

Šį sezoną prie Denverio „Nuggets“ prisijungęs J. Valančiūnas iš arti mato vieną geriausių pasaulio krepšininkų Nikolą Jokičių. Lietuvis neslepia susižavėjimo serbo talentu ir krepšinio IQ.

„Mes tai matome ant suoliuko visą laiką. Kartais tiesiog nesupranti, iš kur tai atsiranda. Atrodo: „Gerai, tiesiog perduok kamuolį ir eik statyti užtvaros“. O jis sukuria situacijas, ypač metikams, stovintiems kampe – jis juos suranda“, – sakė J. Valančiūnas.

Kalbėdamas apie „Nuggets“ komandą, J. Valančiūnas pabrėžė profesionalumą ir brandą.

„Pirmiausia, manau, mes visi žinome, ką tai reiškia. Žinome, ką turime daryti. Nereikia surinkti visų vaikinų, aiškinti, įteigti minčių, kad galime būti geri. Mes visi žinome. Ir žinome, kad nebus lengva. Tai bus šunų kautynės. <...> Tai gražiausias dalykas šioje grupėje. Mes visi patyrę, net ir jauni vaikinai. <...> Nėra blogų vyrukų, nėra sukčių. Mes visi gerbiame tai, ką darome, ir įdedame daug darbo, kuris atsiperka“, – teigė J. Valančiūnas.

J. Valančiūnas taip pat palietė krepšininkų kietumo temą šiuolaikiniame NBA. Jis prisiminė savo karjeros pradžią ir veteranus, kurie mokė, kad smulkios traumos nėra pasiteisinimas nežaisti.

„Manau, aplink mane buvo gana geri veteranai. Jie parodė man kelią, kad kartais, nenoriu nieko įžeisti, bet šiais laikais trūksta to kietumo. Nesijausi 100 procentų pasiruošęs. Nežinau, kiek dienų nesijaučiau 100 procentų, bet vis tiek turi eiti. <...> Nesakau, kad tai geras dalykas, bet vaistai nuo skausmo egzistuoja. Kartais turi išgerti tabletę ir tiesiog eiti žaisti. Taip buvau mokomas“, – sakė jis.

Kaip pavyzdį jis paminėjo buvusį komandos draugą Jamaalą Magloire'ą: „Jis buvo kietas vyrukas. Super kietas. Jokių laisvadienių. Jei kaulai nesulaužyti, tu žaidi. Taip mane mokė, ir aš tai darau toliau.“

Pokalbio pabaigoje J. Valančiūnas atviravo apie savo tėvystės stilių ir santykį su krepšinį žaidžiančiais sūnumis.

„Tai turbūt nėra gerai, bet aš darau daug spaudimo. Ir, tiesą sakant, šiandien jie abu turėjo rungtynes, ir tai nebuvo geriausias savaitgalis Valančiūnų šeimai. Visiems, įskaitant mane, – juokėsi krepšininkas. – Bet šiame amžiuje svarbiausia tobulėti, praleisti laiką aikštelėje, tiesiog žaisti. Kalbant apie tėvystę, kartais jie nori grįžti iš rungtynių su mama, o ne su manimi.“

Jis pripažino, kad vis dar mokosi būti tėvu-treneriu: „Žmona gali pasakyti: „Viskas gerai“. O aš ateinu su visomis tomis klaidomis ir tuo, ką reikia daryti geriau. Taip, smagu matyti gerus dalykus, bet aš visada bandau taisyti blogus. Tikriausiai turėčiau suteikti jiems daugiau pasitikėjimo, bet noriu juos pataisyti, kad jie būtų tobuli. Todėl vis dar mokausi.“