Dovydas Karka papasakojo, kas daroma su motociklu prieš visus greičio ruožus
Dovydas Karka | Edophoto nuotr.
Šiųmečio Dakaro dalyviams teko antroji dvigubų išbandymų dozė: įveikę kiek daugiau nei 540 kilometrų (418 iš jų didžiausiu įmanomu tempu) sportininkai vėl apsistos nakvynei toli nuo bet kokių civilizuoto pasaulio patogumų ir neturės galimybės pasinaudoti mechanikų paslaugomis.
„Energus Dakar Team“ pilotas šio maratoninio etapo pusiaukelę pasiekė sėkmingai ir, sprendžiant iš organizatorių realiu laiku trasoje fiksuojamų rezultatų, rimtesnių bėdų išvengė. Greičio ruožą Dovydas įveikė per 4 val. 19:39 min. ir finišavo 16-oje pozicijoje. Tokią pačią vietą po devynių dienų lenktynių išbandymų jis užima ir tarp visų „Rally 2“ įskaitos varžovų.
Prieš startą Dovydas Karka šiek tiek papasakojo, kas ir kaip daroma su motociklu ruošiantis kiekvienam naujam greičio ruožui.
„Nors esu kiek agresyvesnio vairavimo stiliaus mėgėjas, per techniškai sudėtingas vietas stengiuosi važiuoti greitai, todėl teoriškai amortizatorių nustatymai turėtų būti kiek standesni. Tačiau čia teko ieškoti kiek kitų sprendimų ir rinktis minkštesnę pakabą, nes kasdien atlaikyti apie 400 kilometrų kratymo būtų sudėtinga. Per pirmąsias lenktynių dienas atrodo radom optimalų reguliavimą. Dabar priklausimai nuo būsimos dienos greičio ruožo charakteristikos – smėlio ir akmenų proporcijų – koreguojame tik priekinių šakių padėtį. Važiuojant į kopas jos šiek tiek nuleidžiamos ir labiau apkraunama galinė motociklo dalis – taip gaunama daugiau stabilumo“, – pasakoja Dovydas.
Teoriškai visi dvirate technika Dakare lenktyniaujantys sportininkai turi dar vieną motociklo reguliavimo opciją – rinktis skirtingo kietumo padangų užpildą, paprastai žargonu vadinamą „mousais“. Šie poliuretano žiedai gali būti standesni arba minkštesni (paprastai imituojamas 0,8–1,2 barų slėgis), tačiau turint kokia agresyvi danga dominuoja Saudo Arabijos dykumose, kasdien naudojami patys tvirčiausi-standžiausi padangos kameros pakaitalai. Jie paverčia padangą „beveik nemirtinga“ ir leidžia kurį laiką važiuoti net visiškai suniokojus protektorių. Visgi šiuos elementus taip pat reikia dažnai keisti dėl riboto tarnavimo laiko, kurį ypač trumpina ilgesnis važiavimas asfaltu.
Į antrąjį maratoninį etapą Dovydas papildomai pasiėmė tik pakaitinį oro filtrą, lipnios juostos, plastikinių užtraukėjų ir keletą būtiniausių įrankių, kuriais būtų galima atlikti minimalius remonto darbus.
Geroji žinia – antrosios maratono dalies greičio ruožas bus šiek tiek trumpesnis ir sieks 371 kilometrą, po kurių iki bivako liks tik 47 kilometrai.
„Klausiau ir komandos mechanikų, ką reiktų žinoti ir kokias remonto trasoje situacijas būtų galima imituoti bei treniruotis problemų šalinimui, bet faktas, kad nėra nei vienos bėdos, nei vienos „sidabrinės kulkos“ tai bėdai spręsti. Realiai gali nutikti viskas, bet paprastai su savimi į trasą sportininkai vežasi tik nediduką įrankių komplektą. Iš detalių – degalų bako pompą (bakas padalintas į keturias sekcijas) ir vairo rankenėles“, – vardija Dovydas.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
