Pusę kovos matyti negalėjęs Egidijus Kavaliauskas: „Kažkas matė vienaip ar kitaip, bet aš jaučiau, kad laimėjau“

  Penktadienį Kauno „Žalgirio“ arenoje įvyko grandiozinis „UTMA 15“ kovos menų turnyras, kuriame pergalę iškovojo 37-erių metų lietuvis Egidijus „Mean Machine“ Kavaliauskas (25-3-1, 19 nokautų), po 12 raundų kovos teisėjų sprendimu (114-115, 115-113, 115–114) nugalėjo 26-erių metų ispaną Samuelį Moliną (32-4-1, 15 nokautų) ir iškovojo jam priklausiusį EBU Europos pusvidutinio svorio kategorijos čempiono diržą bei šiai kovai pristatytą WBC „garbės“ titulą.

Nors kova pasibaigė kontraversiškai, o iš pradžių į viršų kilo S. Molinos ranka, kol ringo referis nebuvo pataisytas, pats E. Kavaliauskas sakė, kad mano, jog buvo nusipelnęs laimėti šią kovą.

„Kova neįvyko taip, kaip norėjau. Visi tie antakių prakirtimai darė savo. Pusę kovos apskritai negalėjau matyti, treneriui vis sakydavau, kad valytų akis. Tik raundas prasideda, vazelinas ir kraujas bėga į akis. Reikėjo daug valytis. Tai ganėtinai daug trukdė, bet rezultatas tenkina. Pati kova, sprendžiant iš manęs, kaip atrodau, nelabai tenkina“, – sakė E. Kavaliauskas.

– Pabaiga, pripažinkime, kontraversiška. Kilo ir varžovo ranka, pats buvai nusivylęs pasirodymu.

– Aš buvau nusivylęs savo pasirodymu dėl tų smūgių su galva, alkūnių, prakirtimų. Pirmame raunde kai pataikė iš alkūnės, galvojau, gal dar nieko, bet pamačiau, kad jau kraujuoju. Buvo nusivylimas, nes dar tik pirmas raundas ir tas kraujas bėgs, vazelinas bėgs.. Trečiame raunde – kitas antakis, vėliau nosis. Jis kiša vis tą galvą, pernelyg daug kiša ir aš tai sakiau referiui. Po kovos tikrai jaučiau, kad laimėjau kovą. Kažkas matė vienaip ar kitaip, bet aš jaučiau, kad laimėjau. Jis bandė atrodyti gražiai, eiti į šoną, raundas dar vyksta, o jis nueina į savo kampą. Jam atrodė, kad tai gražu, bet tai nėra boksas. Turi daryti kažką daugiau, nei atrodyti „flashy“ (prašmatnus, – aut. past.).

– S. Molina spaudos konferencijoje sakė, kad ir tu, ir treneris jį pasveikino su pergale. Ar čia buvo kažkoks nesusikalbėjimas?

– Tai buvo nesusikalbėjimas, aš tiesiog pasveikinau su kova, padėkojau už kovą, pasakiau, kad stiprus varžovas. Jog jie galvojo, kad laimėjo.. Mane nustebino, kad pirmas teisėjas davė 115-113 jam. Man taip neatrodė. Gal 2-3 raundus jis laimėjo. Kiti raundai negalėjo būti jo, nes bėgiojant ar vaikštant po ringą nėra taip, kad tu laimi kovą. Boksas yra tam, kad tu keities smūgiais, rodai agresiją, spaudimą, o ne tiesiog vaikštai į šonus ir bandai išvengti atakų. Taip buvo ir mano praėjusioje kovoje, kur be perstojo bėgiojo. Gal Molina galvojo, kad tokia taktika irgi laimės kovą?

– S. Molina kalbėjo, kad laimėjo mažiausiai 9 raundus. Ar tai jo emocijos?

– Ispanai yra labai karšti žmonės, galbūt labai emociškai sužaidė ir galvojo, kad laimėjo. Neįmanoma, kur jis galėjo laimėti 9 raundus. Aš to nejaučiau ir nemačiau.

– Ar emociškai tau pačiam kažkiek sunku dėl kontraversiškų dviejų kovų?

– Nežaidžiu emocijomis. Praėjusi kova Afrikoje buvo nusivylimas, nes varžovas vengė kovos ir nenorėjo kovoti. Dabar tokia kova, kur sako, kad jis laimėjo. Aš dar tą kovą peržiūrėsiu daug kartų ir pasižiūrėsiu, kur jis galėjo laimėti. Po kiekvieno raundo mano treneris sakydavo, kad viskas gerai, dirbti taip toliau – daugiau smūgių, kontroliuoti su „jabu“, kad jis toliau bėgiotų. Nematau, kur jis galėjo laimėti šią kovą.

– „Jab‘as“ buvo vienas geriausių tavo įrankių šioje kovoje. Kaip vertini S. Molinos gynybinius sugebėjimus?

– Buvo momentų, kai buvo kažkiek sudėtinga, nes jis žemai lenkdavosi. Laukdavau, kol kontratakuodavo, bet labai dažnai jis to nedarydavo ir likdavo pasilenkęs, tai man likdavo duoti į pakaušį, ko nenorėdavau daryti. Galima duoti liaupsių Molinai, jis jaunas ir atletiškas kovotojas, gerai judantis, jaučiantis distanciją, bet kiek su tuo „jab‘u“ stengiausi kontroliuoti, visada gaudavosi.

– Turi šiuos du diržus prieš save. Kas toliau?

– EBU titulą noriu palikti Kaune, WBC – vežtis į Ameriką. Šiuo metu tik noriu išsigydyti šiuos prakirtimus, pailsėti, praleisti laiko su šeima, o toliau – žiūrėsime. Atsigausime ir toliau į darbus. Aš esu kovotojas ne tik tada, kai yra kova, bet aš sportuoju visada. Apgijame, grįžtame į salę ir laukiame tolimesnių galimybių.

– Kiek realu vėl tave pamatyti Lietuvoje?

– Viskas priklausys nuo UTMA organizacijos. Jie daro nuostabius renginius, jeigu mes sėsime prie derybų stalo ir viskas susiklostys tinkama linkme – kodėl gi ne? Tikrai buvo smagu grįžti į Kauną, buvo šiek tiek daugiau įtampos, nei kovojant Amerikoje. Keistas jausmas, kai per 13 metų pirmą kartą tave palaiko. 13 metų girdėjau, kaip mane nušvilpinėja. Reikia priprasti prie to palaikymo, kai visa arena rėkia tavo vardą.

– Kiek spėjai pamatyti kitų kovų?

– Labai gaila nemačiau nei vienos kovos. Žinau, kad UTMA organizacijoje būna labai geros kovos. Kitą savaitę turbūt jungsiuosi įrašą ir peržiūrėsiu visas kovas, noriu pažiūrėti, kaip viskas atrodė iš šono.

– Kovojai „Madison Square Garden“ ir dabar kovojai Kaune. Kaip palygintum tą lygį su čia?

– Vienas prie vieno. Vienodai – tas pats. Taip, galbūt MSG didesnė arena, bet ta atmosfera, kurią fanai sukuria Kaune, sulyginčiau vienodai su MSG arena.