Dėl UTMA čempiono titulo kovosiantis Dovydas Rimkus: „Aš net įsižeidžiu, kai man sako, jog aš kažkoks talentingas. Realiai tai pas mane talento nulis“

  Nuo pat UTMA organizacijos įkūrimo joje kovojantis Dovydas „Rimkenzo“ Rimkus (5-5 UTMA) artimiausiame „UTMA 15“ turnyre lapkričio 28-ą dieną kovos dėl svorio kategorijos iki 77 kg čempiono titulo su Mantvydu Peredniu (4-2 UTMA).

Iki šiol UTMA organizacija turi keturis čempionus – svorio kategorijos iki 63,5 kg – Dovydas Levickis, iki 67 kg – Vitas Karosas, iki 75 kg – Nikola Cvetkovičius, o iki 81 kg – Mindaugas Narauskas.

„UTMA 15“ turnyre taip pat įvyks kova dėl UTMA svorio kategorijos iki 86 kg pagal kikbokso taisykles čempiono titulo tarp Dominyko Dirksčio ir Ričards Ozols bei pagrindinėje vakaro kovoje Egidijus Kavaliauskas kausis dėl EBU Europos pusvidutinio svorio kategorijos čempiono titulo su ispanu Samueliu Molina.

Prieš laukiantį turnyrą kalbėjęs D. Rimkus prisiminė savo pradžią UTMA ir papasakojo, kaip viskas pasikeitė nuo 2022 m. rugsėjo 15 d., kai jis pirmame UTMA turnyre susikovė su D. Dirksčiu.

„Pačiam dar keista patikėti, kaip čia viskas taip greitai vyksta. Neseniai dirbdavau visokius kasimo darbus savaitgaliais ar sandėlyje buvau pradėjęs dirbti. Ar ten pavyzdžiui „Kitokiems pasikalbėjimams“ esu nešiojęs kėdes tarp treniruočių ir staiga žiūriu – jau gyvenu iš sporto, jau automobilį nusipirkau.

Buvo ir tų pralaimėjimų. Seniau aš labai identifikavau save kaip 70 kilogramų kovotoją, bijojau ir su didesniais kovoti, turėjau labai daug psichologinių problemų. Dabar pagaliau jaučiuosi esantis toje vietoje, kur ir turiu būti, ir gavau kovą dėl titulo.

Visada apie tai svajojau. Seniau buvo mano draugas Vitas (Karosas, – aut. past.), ir jis gal pirmasis gavo tą progą kovoti dėl titulo. Jis toks: „Ai, nežinau tas UTMA, man čia Tailandas smagiau“. Man taip skaudėdavo širdį, kad jis taip nesidžiaugia tuo. O aš taip norėdavau, taip džiaugdavausi. Jam kiekvieną rytą sakiau: „Ką, UTMA čempionas?“. Norėdavau, kad jis pajaustų tai, ką aš noriu jausti.

Man ta organizacija kaip koks sūnus, nes stengiuosi dėl jos labai daug. Man nesvarbu, kaip į mane žiūri, aš kartais išlipu iš savęs, kad tik parduočiau. Kažkada sunkiai ėjo bilietai ir renginyje atsišaukė trys kovos. Sakau: „Blemba, Viktorai (Gecai, – aut. past.), ką galime padaryti? Galiu gal automobilį padovanoti?“. Sakau, kad su mano kodu pirktų žmonės bilietus į UTMA ir aš tą „Multipla“ padovanojau – šaunus žmogus pirko bilietus ir gavo.

Aš visą save atiduodu UTMA ir stengiuosi. Kartais per daug, bet stengiuosi. Gavau progą, man tai labai netikėta, bet labai seniai svajota, vizualizuota. Norėčiau tapti UTMA čempionu ir parodyti... Aš jau dabar pagaliau jaučiuosi kaip čempionas, kaip žmogus be diržo, bet jau darantis tai, nepasiduodantis impulsyviems savo dalykams. Kiekvieną rytą pradedu nuo skausmo terapijų, bandau tvarkyti mintis, sportuoju, darau nežmoniškai sunkias treniruotes, darau lengvesnes. Komanda mane pastumia.

Esu labai dėkingas UTMA organizacijai ir visiems, kas prisideda.

Pavyzdžiui Ignas Pauliukevičius. Mane ten kitoje organizacijoje vadino klounu, bet aš galvojau: „Blemba, jau „stumia“, jau įdomi asmenybė, nauja asmenybė Lietuvoje, labai reikalinga UTMA“. Galvoju, jis „stumia“, bet nuo to „stūmimo“ gerai UTMA. Aš jį palaikau. Kažkada degalinėje paprašiau nuotraukos, po to buvo mano giminaičių, sakau: „Čia bus žvaigždė, nueikite prie jo“. Ir tu pamatytum, kaip jis nejaukiai pasijautė, jog stumia čia ant žmogaus, kuris jį nuoširdžiai palaiko. Paspaudėme ranką vienas kitam, nusifotografavome, vaikai irgi nusifotografavo laimingi. Taip ir važiuoju, ir mėgaujuosi.

Visi tie mano skaudžiausi pralaimėjimai mane psichologiškai labai paveikė... Atsimenu, po vieno Mato Pultaražinsko pralaimėjimo aš mėnesį negalėjau sportuoti kikbokso, nes man buvo taip blogai. Įsivaizduok, mušu maišą ir net negaliu prisiversti išmušti stipraus smūgio. Apie ką visa tai? Aš aš čia „lempinis“? Tailande tiek sportavau, grįžau, gavau į kailį. Ai, gal čia tas, anas. Tada pradėjau daryti fizinį pasirengimą ir stiprėti. Atėjo pasitikėjimas, po truputį pradėjo augti. Dabar supratau, kaip tie kultūristai būna įsivaizduoja, kad jie gali čia visus sutraiškyti. Dabar supratau, kad tai ateina iš tų tokių mažų savo paties tobulėjimų“, – kalbėjo D. Rimkus.

D. Rimkus UTMA organizacijoje yra pralaimėjęs D. Dirksčiui, Matui Pultaražinskui, Raimondui Krilavičiui, du kartus Arnoldui Misiūnui, bet įveikęs Darių Vilkancą, Joną Montvidą, Danylą Matiukov bei atsirevanšavęs A. Misiūnui ir M. Pultaražinskui.

Dabar D. Rimkaus lauks M. Perednis, kuris pagal muay thai taisykles įveikė Danielių Antropiką, pagal kikbokso – D. Matiukov, Evaldą Balsį ir Edviną Averlingį, bet po kartą pralaimėjo E. Averlingiui ir Simonui Beliniui.

„Dabar bus geras testas. Žmogus, turintis ne vieną nokautą ir nugalėjęs visai skambias pavardes. Viską pamatysime kitoje kovoje.

Man šiek tiek buvo sudėtingiau į tą naujesnę kategoriją peršokti tiek psichologiškai, tiek fiziškai, nes ir tie smūgiai kitokie, ir viskas kitaip. Bet aš jaučiuosi pagaliau gerai. Jau dabar pakankamai neblogai ištobulinau ir dirbimą pirmu numeriu. Antru numeriu dirbimas man jau į kraują įaugę, todėl dabar galime pamatyti mane kaip pilną kovotoją kikbokse, bus labai smagu pažiūrėti ir pačiam pasitestuoti.“, – sakė D. Rimkus.

D. Rimkus per savo karjerą yra pakeitęs ne vieną sporto klubą, o dabar treniruojasi brolių Lūkošiūnų „One Blood“ klube bei papasakojo, koks dabar yra pasikeitęs kovotojas.

„Man čia yra visiškai nauja vieta ir visiškai naujas stilius (dirbti pirmu numeriu, – aut. past.). Pabandžiau ir man labai patiko, prilipo, nes supratau, kad aš didesniame svoryje ne toks greitas kaip 70 kg, ir mano priešininkai nebebūna žemesni už mane kažkiek, kad galėčiau tiesiog prataškuoti greitai. Kai aš atšoku, aš nespėju taip greitai sugrįžti ir tada žiūriu, kad aš jau šitame svoryje nespėju taip kontratakuoti.

Pavyzdžiui, kaip kovojau su R. Krilavičiumi, dariau tai antru numeriu ir žiūriu, kad man reikia ir kontratakuoti. Būčiau po kiekvienos savo sėkmingos atakos kontratakavęs, tai būtų visiškai kitas vaizdas.

Dabar gaunu labai daug individualaus dėmesio. Kiekvienas kovotojas yra skirtingas, o man ypatingai reikia daug dėmesio.

Aš net įsižeidžiu, kai man sako, jog aš kažkoks talentingas. Realiai tai pas mane talento nulis. Man pasako kombinaciją ir kol aš suprantu... Pas mane galvoje būna daug visokiausių minčių, kurias stengiuosi kontroliuoti, išvalyti ir vienu momentu apie vieną dalyką galvoti. Tai kol man „daeina“ kombinacijos... Reikia lėčiau, tai reikia ir to dėmesio iš trenerio, ir grupinėse treniruotėse reikia žymiai daugiau. Aš reikalaujantis to dėmesio. Ir ne kiekvienam treneriui su tuo susitvarkyti: jis ir persivalginėja, ir psichologiškai sunku, ir palaikyti reikia, ir visokie konfliktai, ir automatiškai mane priėmus į klubą yra kas ir nemėgsta. Ne kiekvienam tą tokį spaudimą atlaikyti. Bet pas visus trenerius, pas kuriuos buvau, išmokau kažko iš jų ir esu labai dėkingas už tas patirtis“, – pasakojo D. Rimkus.

Nors D. Rimkus per savo karjerą UTMA organizacijoje yra patyręs 5 pralaimėjimus, tačiau mano, kad yra vertas kovoti dėl čempiono diržo bei paaiškino kodėl.

„Aš jaučiuosi vertas kovoti dėl čempiono diržo, nes į tai labai daug savęs įdedu ir UTMA man yra daugiau nei mano gyvenimas. Kaip buvo vienas komentaras: „Ko jūs apsikraunate? Jeigu jis laimės diržą, galės kas norės iš jo bandyti atimti“. Jeigu laimėsiu diržą, o tu manai, kad aš nevertas to – ateik, pasitikriname. Laimėsi, atimsi. Viskas taip ir yra. Kai kurie čempionai būną tik vienam kartui, o kai kurie lieka ilgai. Aš viduje jau jaučiuosi, kad esu čempionas.

Aš jaučiuosi save nugalėjęs, kad jau ilgą laiką nebepersivalginėju, nebėra tų savęs graužiančių minčių, kai kas nors nepavyksta, aš jau visai kitaip reaguoju. Nebūtina man tas diržas ant juosmens. Čia labiau Dievas to nori ir nuo to bus geriau tik UTMA organizacijai. Parodysiu jau tokio lygio „stumyklą“, kad visi tikrai žinos, kas yra čempionas, kad aš esu UTMA čempionas.

Aš ir daug turinio darysiu, o ne ne taip, kaip kiti: „O, pasidėjau pas trenerį salėje ir viskas“. Aš parodysiu, ant kiek man jis yra vertingas, ant kiek aš jį myliu ir kaip elgiuosi su juo. Manau, kad dėl to visi būtų laimingi arba visi jaustų baisią neapykantą. Bus ir to turinio, bus ir kontroversiškumo. Aš jau daug visko prigalvojęs. Patiko Dominyko (Dirksčio, – aut. past.) idėja: „Aš laimėsiu diržą, eisiu per Laisvės alėją ir visiems sakysiu: kas norite, ateikite atimti“. Manau aš, Dominykas, jei laimėtume, tai jau pamatytumėte tokio lygio... Per žinias jau būtų vien apie UTMA, nespėtų orų rodyti, nes vien tik apie mus kalbėtų.“

Kalbėdamas apie būsimą kovą, D. Rimkus išskyrė M. Perednio ir savo privalumus.

„Agresyvus, sprogstantis, einantis į priekį ir tikrai pataikantis, galingas priešininkas, – sakė D. Rimkus. – Matau tai kaip labai gerą iššūkį ir matau, kad bus sunku, bet aš to ir noriu savo asmenybės tobulėjimui. Manau, kad tikrai jis vertas kovoti dėl čempiono diržo. Aš pasiruošęs ir prasileisti, ir šiek tiek atsitraukti, ir vėl sugrįžti. Bet pas mane planas yra 70 proc. dirbti pirmu numeriu ir 30 proc. – atsitraukti. Nes jeigu būtų vien tik tas persimušinėjimas, tai jau čia būtų gatvės kova, bet reikia ir kažkiek pajausti. Noriu parodyti universalesnį stilių, bet vis tiek pagrindas – darbas pirmu numeriu.

Manau, kad esu „apgaulingesnis“. Daugiau turiu užslėptų atakų ir daugiau mušu. Nežinau, ar smūgiai stipresni už jo, bet jų per kovą išmetu daugiau.“