Kodėl Mato Buzelio vadybininkai uždraudė jam žaisti prieš brolį Vincą? Negirdėtos istorijos apie brolišką meilę

 Vargu ar atsiras daug tokių, kurie taip įdėmiai stebi Pietų Dakotos universiteto krepšinį, kaip tai daro Čikagos „Bulls“ lietuvis Matas Buzelis. Jo brolis Vincas yra „Coyotes“ komandos pirmakursis.

„Po kiekvienų mano rungtynių jis atsiunčia man epizodų: kur galiu būti geresnis ir kur žaidžiu gerai“, – „Chicago Sun-Times“ žurnalistui Steve'ui Greenbergui sakė Vincas.

Nuolatinis ryšys jiems reiškia labai daug.

„Tie „FaceTime“ skambučiai, nuolatiniai žinutės – visa tai panaikina atstumą“, – pasakojo 18-metis Vincas.

Vincas buvo ryškus žaidėjas „Hinsdale Central“ mokykloje, tačiau „Bulls“ sirgaliai jį labiausiai prisimena kaip jaunėlį, kuris negalėjo nustoti raudoti tą vakarą, kai Matas NBA naujokų biržoje buvo pašauktas vienuoliktas. Pats M. Buzelis apsikabinęs šeimą Brukline taip pat tikrai nemažai verkė, ašarų netrūko ir užsidėjus „Bulls“ kepuraitę, lipant ant scenos ir priimant Adamo Silverio sveikinimus. Vyresnioji sesuo Sofija Buzelytė taip pat šypsojosi per ašaras.

O Vincas? JAV yra toks terminas „ugly crying“, kai žmogus taip nuoširdžiai ir atvirai verkia, jog jo veidas pasidaro keistas, bet jo emocijos buvo gražios.

„Gaudavau žinutes, „Snapchat“ pranešimus. Buvau, atrodo, trečias pagal populiarumą „Twitter“, – juokėsi Vincas. – Man visiškai nerūpėjo. Nieko tuo metu negalėjau jausti kito.“

Kartais – net po pusantrų metų – paprasta istorija apie meilę tiesiog veria širdį, o M. Buzelis tam pritarė.

„Kai kurie žmonės bijo parodyti savo trūkumus, – sakė jis. – Mes nebijome būti pažeidžiami, nebijome būti dėmesio centre. Nebijome parodyti, kad esame žmonės, ypač aš ir mano brolis. Norime, kad žmonės tai matytų.“

Kai M. Buzelis išgirdo, kad liks Čikagoje ir žais „Bulls“, mintys sukosi apie tai, kaip būdamas dešimties jis važiuodavo su seneliu į krepšinio treniruotes Lemonte, kaip būdamas vienuolikos įsimylėjo krepšinį, prisijungęs prie „Full Package“ klubo Northfielde, kaip mama metė darbą, kad galėtų vežioti sūnus tarp priemiesčių ir Čikagos šiaurinės dalies – daugiau nei 80 mylių (apie 130 km) pirmyn ir atgal, dažnai spūstyse, kaip tėvas sunkiai dirbo, kad visa tai būtų įmanoma, kaip pinigų ne visada buvo, bet staiga ateitis tapo šviesi.

Ausyse skambėjo tėčio nuolat kartojama išmintis: „Dirbk sunkiai. Nieko negausi lengvai. Būk nuolankus.“

Abu tėvai ir seneliai buvo žaidę aukštu lygiu Lietuvoje ir M. Buzelis žinojo, kad žais ir dėl jų. NBA svajonę turintis Vincas išgyveno tą patį.

„Brolis buvo milžiniška to dalis, – sakė M. Buzelis. – Jis žino, kaip sunkiai aš dirbu, kaip sunkiai dirba mūsų šeima. Tai nėra tik mano kelias.“

Vincas jau pirmosiose kolegijos rungtynėse pratęsime pelnė septynis taškus. Žaisdamas po 20 minučių, jis yra antras komandoje pagal atkovotus kamuolius ir blokus. Rungtynėse su „Creighton“ komanda jis pelnė 12 taškų ir blokavo 3 metimus, parodydamas savo šuolio galią ir fizinį, visapusišką žaidimą.

„Jis aikštėje gali viską, – sakė M. Buzelis. – Jis nebijo ir dirba neįtikėtinai sunkiai.“

Tačiau vienas brolis yra dešimčia centimetrų aukštesnis ir šoka taip lengvai, kad jau kaip naujokas dalyvavo NBA dėjimų konkurse. Svajonė abu matyti NBA – didelė.

„Aš jį matau kaip NBA žaidėją, – sakė M. Buzelis. – Jis gali viską. Mūsų šeimoje mes niekada nesibrėžiame ribų.“

Vincas pridūrė: „Tiesiog turi dirbti. Nesvarbu, nuo ko pradedi.“

Brolių tėvas Aidas remiasi senosios mokyklos judesių arsenalu.

„Žinote, tie vyresni žmonės galvoja, kad jie daug protingesni aikštėje“, – sakė Vincas.

Galiausiai jaunesnysis brolis juokėsi, kai pasakojo apie jų dvikovas vienas prieš vieną.

Metai iš metų jie kovodavo taip rimtai, jog vos nekildavo muštynės, todėl M. Buzelio vadybininkų komanda tiesiog uždraudė jam žaisti vienas prieš vieną su Vincu.

„Tiesa“, – patvirtino M. Buzelis.

Aišku, tai nereiškia, jog draudimo visada paisoma.

„Mes vis tiek rungiamės, – sakė jis. – Taip mes vienas kitą tobuliname.“

Tai yra dar viena broliškos meilės forma.

„Ilgiuosi jo, – sakė M. Buzelis. – Labai ilgiuosi.“

Gerai, kad tam yra programėlės.

„Ir jei galėčiau jam ką nors pasakyti?“ – pridūrė jis. – „Pasakyčiau, kad jį myliu.“