Psichoterapeutė ir paralimpietis Osvaldas Bareikis drąsina negalią turinčių vaikų tėvus: kokia vaikystė be nubrozdintų kelių?

 Paralimpinės rinktinės narys, dziudo imtynininkas Osvaldas Bareikis, šiandien tituluojamas vienu ryškiausių Lietuvos sportininkų. Tačiau regėjimo negalią turinčio imtynininko kelias į pasaulinio lygio laimėjimus nebuvo lengvas. Šiandien Osvaldas įsitikinęs: vaikas, turintis negalią, gali atrasti savo kelią sporte, svarbiausia – nebijoti bandyti. Medicinos psichologė, psichoterapeutė Viktorija Bartkutė-Vyšniauskienė taip pat pataria tėvams nesibaiminti, nes sportuodami vaikai ugdo pasitikėjimą savimi.

Sportą atrado silpnaregių mokykloje

Osvaldas sportuoti pradėjo dar vaikystėje, kai mokėsi aklųjų ir silpnaregių mokykloje. Treniruotes lankydavo jo klasės draugai, tad netruko prisijungti ir jis – išbandė įvairias sporto šakas: lengvąją atletiką, golbolą (aklųjų riedulį), plaukimą, šachmatus, tačiau galiausiai širdis liko su dziudo.

„Sportas mane „vežė“ nuo pat pradžių – traukė draugystės ir konkurencinga aplinka. Treneriai matė, kad esu aktyvus ir užsispyręs vaikas, o draugai ir tėvai palaikė šį mano hobį. Kai pajutau, kad silpnaregių mokykloje man sekasi gana lengvai ir norisi didesnio iššūkio, pradėjau dalyvauti nacionalinėse ir tarptautinėse varžybose. Tuomet supratau, kad noriu siekti daugiau“, – prisimena sportininkas.

Visgi žengus žingsnį už mokyklos ribų, laukė nauji iššūkiai – treniruotės kartu su negalios neturinčiais sportininkais iš pradžių kėlė sunkumų. Buvo jaučiamas neįprastai didelis tempas, prie kurio Osvaldui reikėjo prisitaikyti.

„Kiti viską matydavo iš tolo, o man reikėdavo prieiti arčiau, kad perprasčiau kiekvieną judesį, kiekvieną detalę. Iš pradžių buvo sunku, nes reikėjo daugiau pastangų suprasti tai, ką kiti pastebi iš karto. Bet jei nori, tu randi būdą, o ne pasiteisinimą“, – sako pernai bronzą Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse laimėjęs imtynininkas.

Sportas stereotipų apsuptyje gali tapti nematomas

Sportininko teigimu, dažnai tekdavo susidurti su stereotipu, kad negalią turintys žmonės nesportuoja. Anot jo, anksčiau atrodė, kad paralimpinis sportas tarsi yra nematomas.

„Aplinkiniai galvojo, kad turintys negalią žmonės sportuoja tik kažkur užsidarę savo rate arba nesportuoja visai. Tai labai klaidinga nuomonė. Sportas augina bet kurį žmogų“, – pasakoja jis pridurdamas, kad ilgainiui situacija ėmė keistis, atsirado daugiau domėjimosi, palaikymo bei supratimo iš aplinkos.

Dabar Osvaldas pastebi žmonių domėjimąsi: jo klausia kaip toks sportas vyksta, kokios varžybos būna, kaip treniruojamasi. Tie, kurie visiškai nepažįsta paralimpinio sporto, pradeda domėtis ir stebėti Lietuvos paraatletų varžybas.

Hipergloba – tai baimė, kurią tėvai malšina vaiko sąskaita

Kalbėdamas apie vaikų sportą, Osvaldas turi labai aiškią žinutę tėvams, kurie baiminasi negalią turintį vaiką leisti į sporto treniruotes:

„Kokia vaikystė be nubrozdintų kelių? Traumos, kritimai ir bandymai – tai gyvenimo dalis. Nereikia bijoti, reikia domėtis ir pasitikėti specialistais, kurie išmano savo darbą ir turi patirties. Svarbiausia, kad vaikui būtų smalsu, o Lietuvoje galimybių tikrai yra. Vaikams reikia leisti bandyti, suklysti, vėl bandyti ir atrasti save“, – ragina dziudo imtynininkas.

Jam antrina ir medicinos psichologė, psichoterapeutė Viktorija Bartkutė-Vyšniauskienė pabrėždama, kad didžiausia klaida, kurią daro tėvai – noras apsaugoti vaiką nuo visko. Pasak jos, hipergloba kyla ne iš meilės, o iš tėvų jaučiamo nerimo.

„Tai tarsi būdas nusiraminti patiems: jei neleisiu vaiko kažko daryti – jis bus saugesnis. Tačiau taip atimame iš vaiko galimybę mokytis, suprasti riziką, kurti savarankiškumą ir pasitikėjimą savimi. Rūpestis pasireiškia tuomet, kai tėvai geba būti šalia, palaikyti, bet kartu suteikia vaikui erdvės savarankiškai išgyventi įvairias emocijas“, – teigia specialistė.

Pasak psichologės, sportas vaikams ypač svarbus dėl kelių priežasčių: komandos jausmo, patiriamo džiaugsmo, socialinių įgūdžių ir gebėjimo priimti sėkmes ir nesėkmes.

„Mes turime akcentuoti ne rezultatą, o procesą. Kai vaikas jaučiasi priimamas, žino, kad gali klysti ir bus palaikomas, tuomet atsiranda drąsa. Vaikams, turintiems negalią, šis palaikymas dar svarbesnis, nes nesėkmė jiems gali pasirodyti dar didesnė – tiek sportinė, tiek asmeninė. Tokiais atvejais ypač svarbu padėti jiems suprasti, kad klaidos yra natūrali augimo dalis“, – sako ji.

Osvaldas šiandien įsitikinęs – sportas suformavo jį kaip žmogų: užaugino užsispyrimą, darbštumą, pagarbą kitam, empatiją ir norą siekti daugiau.

„Sportas išmokė niekada nepasiduoti. Ir aš noriu, kad tą patį patirtų kuo daugiau vaikų – nesvarbu, ar jie turi negalią ar ne. Visi gali augti“, – sako jis.