Nuo „Marakanos“ žvyro iki FK „Atakos“: Marijus Mikutavičius apie meilę futbolui“

Marijus Mikutavičius – vardas, kurio pristatyti nereikia. Dainininkas, žurnalistas, scenos žmogus, kurio kūriniai tapo neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi. Tačiau už scenos šviesų ir koncertų triukšmo slypi dar viena jo aistra – futbolas. Nuo vaikystės kamuolį spardęs Marijus iki šiol išlieka ištikimas šiam žaidimui ir, regis, dabar į jį grįžta nauju vaidmeniu – kaip vienas iš FK „Ataka“ dalininkų. Apie futbolą, svajones, Lietuvos sporto realijas ir naują gyvenimo etapą – atviras Marijaus Mikutavičiaus pokalbis tinklalaidėje „FutbolasLT“.

Kaip muzikantą, dainininką, atlikėją Marijų Mikutavičių žino visa Lietuva. Tačiau kaip futbolininką – greičiausiai mažiau. Tad pradėkime nuo futbolo. Kokios jūsų sąsajos su šiuo sportu? Ar esate kada nors rimtai svarstęs tapti profesionaliu futbolininku?

Jaunystėje tokių minčių tikrai buvo. Esu sakęs ne kartą – jei turėčiau galimybę pakeisti muzikanto karjerą į bent jau vidutinio lygio futbolininko, žaidžiančio vienoje iš stipriausių Europos lygų, vietą – mielai tai padaryčiau. Visą gyvenimą svajojau būti futbolininku. Matyt, nebuvau toks geras, kad tapčiau profesionalu, bet futbolas vis tiek liko svarbia mano gyvenimo dalimi. Žaidžiau iki maždaug 50-ies metų, kol sustabdė įvairios traumos. Ir šiandien futbolas man tebėra sportas numeris vienas pasaulyje.

O kur viskas prasidėjo? Kas buvo pirmasis treneris? Gal teko žaisti su žinomais futbolo žmonėmis?

Lankiau „Žalgirio“ futbolo mokyklą nuo trečios iki paskutinės klasės – apie aštuonerius metus. Mano pirmasis treneris buvo Genadijus Davidsonas. Komandoje buvo nemažai žaidėjų, kurie vėliau blykstelėjo Lietuvos rinktinėje – Igoris Kirilovas, Darius Šulčius (žaidęs SSRS jaunių rinktinėje), Tomas Ramelis, garsiojo Stasio Ramelio sūnus. Mes buvome 1971 metų gimimo grupė. Aštuonerius metus atpyliau „Marakanoje“ – tame garsiajame žvyro aikštyne.

Ant žvyro, sniego, balų – ten užaugo ne viena futbolo karta..

Taip, ir dar su neveikiančiais dušais. Tokios sąlygos grūdino tą laikmečio kartą.

Pats jus atsimenu iš „Pelegentų“ komandos. Gal neteko tiek dažnai žaisti, kiek norėjosi, bet buvote toks ramus vidurio saugas – be emocijų, griaunantis varžovų atakas ir pradedantis savąsias. Scenoje Marijonas – energijos kamuolys, o aikštėje – šaltas protas. Ar tai reiškia, kad sceninis įvaizdis ir žaidimas aikštėje – du skirtingi dalykai?

Taip. Scenoje esi frontmenas – pirmas lempų šviesoje, turi nuolat įrodinėti savo egzistenciją. Futbole – esi vienas iš vienuolikos ir nebūtinai geriausias. Tiesiog darai savo darbą, ten, kur reikia. Negali tikėtis sprogstamos sėkmės kas akimirką – esi komandos dalis ir triūsi savo zonoje. Aš taip ir stengdavausi.

Juolab, kad komandoje ir taip buvo ir užvedėjų, pavyzdžiui, Rolandas Skaisgirys..

Kiekvienas turime tą neramų draugą, dėl kurio įsiveliame į muštynes. Man atrodo, tiek Rolandas Skaisgirys, tiek Linas Zareckas-Choras savo rėkimu bandydavo maskuoti futbolo trūkumus. Nors kartais kibti priešininkui į gerklę būdavo naudinga – pasinaudodavome tuo. Be to, Rolandas varžovams visada turėjo nemirtingą klausimą: „O tu, išvis, esi kas?“

Kalbant apie šių dienų aktualijas – girdėjome apie naują jūsų karjeros etapą su FK „Ataka“. Koks tai etapas? Koks jūsų vaidmuo klube? Ar tai daugiau reklaminis projektas, ar rimtas įsitraukimas?

Aš net nežinau, kas yra „dėl reklamos“. Žinoma, kad FK „Ataka“ turi ir reklaminį aspektą – esu žinomas žmogus, todėl natūraliai atkreipiu dėmesį į klubą. Bet kartu tai padeda ieškant rėmėjų ir plečiant žinomumą – tai juk geras dalykas.

Kita vertus, tai nėra butaforinis projektas. Nesame tie, kurie tik paskelbia, kad įsigijo klubą, bet iš tiesų nieko nedaro. Aš į klubą atėjau lygiomis teisėmis su kitais – mūsų yra penki akcininkai.

Įnešiau savo pinigus, ne tik vardą. Esu pilnavertis dalininkas, tiesa, dar turiu apšilti kojas, nes daug ko dar nežinau. Klube jau dirba profesionalūs žmonės, ypač vaikų futbolo srityje, bet turime ambicijų žengti į aukštesnį lygį. Artimiausiu metu planuojame pristatyti komandą Antrai lygai, o vėliau – žiūrėsime, kaip viskas dėliosis.

Bet juk girdėjosi, kad „Ataka“ taikosi net į A lygą. Kiek tai realu?

Kol kas dar neturiu tiek žinių, reikia laiko susigaudyti. Sprendimas prisijungti buvo impulsyvus – pažinojau tuos žmones. Su Gediminu Tvarijonu, vienu iš dalininkų, dar prieš kelerius metus kartu ėjome per ministerijas, siekdami, kad Vilniuje būtų statoma daugiau stadionų. Pajutome abipusę simpatiją – mėgstu dirbti su žmonėmis, kurie man patinka, ypač tokioje mėgstamoje srityje.

O kalbant apie realumą – viskas įmanoma. Esu matęs A lygos komandų, kurios pakilo be didelių finansinių injekcijų. Žinoma, viskas priklauso nuo infrastruktūros ir pinigų. Tad mūsų užduotis – pritraukti žmones, kurie tiki komanda. Lietuvos futbole viskas įmanoma.

Dažnai girdime sakant, kad Lietuvos futbolas blogas – prasti treneriai, nėra talentų. Kokia jūsų nuomonė?

Mano santykis su Lietuvos futbolu svyravo nuo meilės iki neapykantos. Ilgą laiką tiesiog degiau pykčiu visiems LFF funkcionieriams. Buvo metas, kai man neberūpėjo, ar laimime prieš Maltą, ar sužaidžiame lygiosiomis, ar pastatome stadioną, ar nugriauname. Mano nuomone, Lietuvos futbolas buvo (o gal dar ir yra) fazėje „miręs ir tuo patenkintas“.

Jis tiek nuvarytas nuo kalno, kad nustojo būti socialiniu reiškiniu – rūpi tik siauram entuziastų ratui, tarsi alternatyvios muzikos grupei: patraukliai, bet be rezultatų. Pagrindinė problema – menkaverčiai žmogeliukai, kurie ilgus metus sėdėjo futbolo bendruomenėje ir rūpinosi tik savo reikalais. Tai bendra Lietuvos bėda – nėra strategijos, nėra noro susitarti. Viskas paremta įnoringomis, konfliktiškomis asmenybėmis. Tokiose sąlygose sunku tikėtis rezultato, nes tam reikia susitelkimo, tikėjimo ir valstybingumo geno. Kol jo nėra – niekas nepasikeis.

Skamba pesimistiškai. Ar matote bent šiek tiek vilties?

Man atrodo, situacija su vaikų futbolu dabar geresnė nei buvo mano laikais. Treneriai labiau pasiruošę, turi daugiau žinių, metodikų. Bet mums trūksta žvaigždžių, į kurias vaikai galėtų lygiuotis.

Pavyzdžiui, mes neturime futbolininkų plakatų, kuriuos vaikai klijuotų ant sienų. Taip, jie žino tarptautines žvaigždes, kaip Yamalis, bet neturi lietuviškos vilties ant sienos. Nėra jausmo, kad aš irgi galiu būti toks. Maža rinka, mažai žaidėjų aukščiausiame lygyje, trūksta legendų, į kurias būtų galima lygiuotis. Net tėvai tuo netiki. Ir taip mes sukamės užburtame rate.

Gal pabaigai – kažko optimistiškesnio. Ar FK „Ataka“ turės Marijaus Mikutavičiaus himną, kuris įkvėps jaunąją kartą patikėti, kad ir iš Lietuvos galima tapti futbolininku?

Jei dainos lemtų sportinę sėkmę – tai tikrai! Bet pergalės pasiekiamos ne dainose, o treniruočių salėje. Ką ten beparašyčiau – jaunajai kartai vis tiek atrodys kaip seniokiškas mekenimas.

---

Viso pokalbio su Marijumi Mikutavičiumi klausykite čia: