Daugkartinės kulkinio šaudymo čempionės Raimedos Bučinskytės istorija: negalia – ne kliūtis gyventi aktyviai

 Paralimpinės rinktinės narė, šaulė Raimeda Bučinskytė – tituluota šalies sportininkė, jau daugelį metų atstovaujanti Lietuvai tarptautinėse aukščiausio lygio varžybose. Kulkinio šaudymo čempionė atvira – kelias iki to nebuvo lengvas: po gyvenimą pakeitusios nelaimės teko išgyventi apatijos ir vienišumo kupiną laikotarpį, kol galiausiai, pačiai ėmusis iniciatyvos ir drąsiai bandant naujas veiklas, gyvenimas pradėjo keistis į gera.

„Kiekvienam žmogui svarbu realizuoti savo poreikius ir dalyvauti visuomenės gyvenime – tik duodamas gali tikėtis gauti atgal“, – teigia Lietuvos paralimpinio sporto atstovė.

Po nelaimės – socialinė izoliacija

Iš Šiaulių kilusi daugkartinė kulkinio šaudymo čempionė, prisimindama prieš daugiau nei tris dešimtmečius įvykusią motociklo avariją, atėmusią iš jos galimybę vaikščioti, pasakoja, kad po patirtos traumos ji daugiau nei ketverius metus beveik neišeidavo iš namų, nesinaudojo vežimėliu ir vengė bet kokio socialinio gyvenimo.

„Iki nelaimės apskritai nebuvau mačiusi žmonių su negalia ir net nesupratau, kaip jie gyvena. Tuo metu galvojau, kad jei nevaikštai, tai nieko negali – nei keliauti, nei mokytis, nei kažką daryti. Šį laikotarpį prisimenu labai niūriai, nes visas dienas leisdavau namuose ant sofos“, – sako R. Bučinskytė.

Moteris prisimena, kad atsiribojimas nuo aplinkos ją gniuždė ir draugų pasakojimai apie keliones ar pramogas, užuot įkvėpę, kėlė frustraciją. Pasak moters, tai atspindėjo jos vidinę būseną – kai pats jautiesi nelaimingas, net geri ketinimai atrodo kaip provokacija.

Požiūrį pakeitė naujos veiklos ir įsiliejimas į bendruomenę

Tai, kad judėjimo negalia nereiškia uždaro ir pasyvaus gyvenimo, R. Bučinskytė suprato aktyvios reabilitacijos stovykloje. Judėjimo ir savarankiškumo mokė bendruomenės nariai, kurie patys gyveno su negalia. Tuomet ir įvyko lūžis.

„Stovyklos nariai patys judėjo vežimėliuose, dirbo, sportavo, gyveno savarankiškai, tada pamačiau, kad ir aš galiu mokytis gyventi iš naujo. Manau, kad pokytis prasidėjo būtent po pažinties su tais žmonėmis – nuo realaus pavyzdžio, kad gyvenimas gali būti kitoks, tik tam turi imtis iniciatyvos“, – sako sportininkė.

Ji pasakoja, kad patirtis stovykloje ją taip pat įkvėpė imtis naujo iššūkio – išmokti vairuoti automobilį ir gauti vairuotojo pažymėjimą.

„Vairuotojo pažymėjimas man reiškė laisvę – kai vairuoji, niekas nemato, kad negali vaikščioti. Ši patirtis bei iš vairavimo instruktoriaus išgirsti žodžiai, kad norėdama iš aplinkinių gauti, turiu ir pati jiems kažką duoti, mane paskatino veikti. Tai buvo postūmis keisti savo kasdienybę iš esmės“, – sako ji.

Raimeda Bučinskytė | Organizatorių nuotr.

Neilgai trukus Raimeda baigė vidurinę mokyklą namuose ir įstojo į universitetą. Keitėsi ir moteris aplinka: iš buto, iš kurio negalėjo išeiti savarankiškai, persikėlė į pritaikytą namą, o įstojus į aukštojo mokslo mokyklą atsirado ir naujų draugų.

„Kai pagaliau pamačiau, kad galima gyventi, viskas pradėjo keistis. Reikėjo tik pavyzdžio – kai matai, kad įmanoma kitiems, imi tikėti, kad gali ir tu“, – priduria sportininkė.

Savarankiškumas – būtinybė

Kai šeimoje atsiranda žmogus su negalia, artimųjų reakcija dažnai būna instinktyvi: viskuo pasirūpinti, kad kuo labiau palengvintum artimojo kasdienybę. Visgi R. Bučinskytė sako, kad toks elgesys, nors ir kylantis iš rūpesčio, yra ydingas.

„Žmogui, turinčiam negalią, svarbiausia – ne patogumas, o galimybė augti per patirtį. Savarankiškumas neateina iš karto – pirmus dešimt kartų paprasti dalykai, pavyzdžiui, pačiam pasikloti lovą ar apsirengti, atrodo kaip neįmanoma misija. Bet kai leidi bandyti, ilgainiui žmogus atranda savo būdą, pradeda tikėti savimi ir sustiprėja“, – teigia sportininkė.

Pasak jos, negalią turintis žmogus turi būti įtrauktas į kasdienį šeimos gyvenimą: gaminti, tvarkytis, eiti kartu į parduotuvę. Socializacija ir praktiniai įgūdžiai – ne mažiau svarbūs už emocinį palaikymą.

„Tai yra gyvenimo dalis, kurios negalima atimti iš žmogaus vien dėl to, kad jis turi negalią. Saugus gyvenimas namuose – tai ne gyvenimo prasmė. Kiekvienam žmogui reikia iššūkių, veiklos, tikslų. Tik bandydamas gali suprasti, ką sugebi. O kai pradedi, pamatai, kad gali gyventi visavertį gyvenimą: ir mokytis, ir dirbti, ir keliauti“, – sako ji.

Moteris pastebi ir visuomenėje vyraujančias nuostatas, kurios vis dar dažnai apipintos stereotipais.

„Žmonės iki šiol mieste stebisi, kad esu viena – tarsi negalią turintis žmogus negalėtų savarankiškai apsipirkti. Labai svarbu, kad šalia būtų palaikantys, suprantantys ir realų pavyzdį parodantys žmonės. Apie tai ir kalbame drauge su Lietuvos paralimpiniu komitetu, bendradarbiaudami su vaistinių tinklu „Camelia“ – siekiame šviesti visuomenę ir priminti, kad negalia nėra kliūtis gyventi aktyviai, įdomiai ir prasmingai“, – apibendrina R. Bučinskytė.