Benediktas Vanagas: „Lietuviai kasmet laimi Dakarą“

 Jei kas nors prieš gerą dešimtmetį metų būtų pasakęs, kad lietuviai Dakare pasieks pripažinimo, o Dakaro populiarumas šalyje sieks 98% – niekas nebūtų patikėjęs. Tačiau tai faktas. Lietuviai diktuoja sėkmės istoriją skirtingais kampais daugiau nei dešimtmetį – Lietuva yra didžiausia šalis Dakare, jei skaičiuotume per palyginamą dalyvių kiekį, o pasiekimai kasmet dar labiau išryškina kovotojų tautos prigimtį. Arūnas Gelažninkas du kartus laimėjo „Original by Motul“, motociklų vienišių klasę. Laisvydas Kančius finišavo 3-ias keturračių įskaitoje. Rokas Baciuška yra užėmęs 3-ąją vietą T4 kategorijoje. Karolis Raišys šiemet „Dakar Classic“ klasėje užėmė 3-ąją vietą. Benedikto Vanago rezultatas konkurencingiausioje, automobilių klasėje kol kas yra Baltijos šalių rekordas – 8-oji vieta bendroje įskaitoje. Vaidotas Žala tapo pirmuoju lietuviu, laimėjusiu greičio ruožą Dakare. Kaip pasiekti neįmanomų dalykų dalinasi Benediktas Vanagas, „Gurtam TOYOTA GAZOO Racing Baltics“ komandos pilotas.

– Kaip lietuviai kasmet laimi Dakarą?, – paklausėme B. Vanago.

– Man asmeniškai, Dakaro algoritmas aiškus. Esminės dedamosios yra: technika + kompetencijos + pasiruošimas + finansai + išmintis. Algoritmas skaidosi į šimtą tūkstančių smulkesnių punktų ir laimi ta komanda, kuri kasdien yra bent keliais milimetrais geresnė nei likusios.

Jei lygintume lietuvių rezultatus per pinigų išvestinę – esame tarp Dakaro nugalėtojų. Dešimtys ar net šimtai milijonų prieš vieną ar kelis šimtus tūkstančių, o gal net mažiau – taip atrodo gamyklinių ir privačių komandų konkurencijos „žirklės“. Tačiau kai esi silpnesnis finansuose, silpnesnis tam tikrose techninėse kompetencijos, privalai startuoti su kitu požiūriu.

Užsispyrimas, dėmesys detalėms, išmintis, ekstra mylios nuėjimas, aistra – tai tie kasdieniai milimetrai, kuriuos reikia nueiti. Dideliais pinigais galima pasiekti rezultatą. Su kukliais pinigais irgi galima pasiekti rezultatą, su sąlyga, kad jie naudojami ypač išmintingai. Ultramaratone neužtenka tik spausti akseleratoriaus pedalą, čia atsiranda taktiniai žaidimai, prie greičio, kuris privalomas ir mūsų komanda jį turi, visus kitus resursus reikia išmintingiausiai išskirstyti visai lenktynių distancijai, o ne vienai lenktynių dienai.

– Kaip manote, kodėl lietuviai turi nuolatinį alkį kovoti sudėtingiausiose pasaulio lenktynėse?

– Aš tai vadinu Vyčio genu – jis parodo ne tik išskirtinį kovingumą siekiant sportinio rezultato, bet ir vidinę ugnį būti geresniais nei vakar. Manau, tas alkis ateina iš istorijos, iš tautos konteksto.

Simboliai yra stipri jėga, o vytį nešamės šimtmečius. Tai, ką vytis simbolizavo istoriniame kontekste – stiprybę, kovingumą, drąsą ir tikslo žinojimą, atgaivinę Dakaro kontekste – prikeliame šias savybes antram gyvenimui kiekvieno lietuvio viduje. Man tai ne tik simbolis, aš jį matau visų lietuvių viduje, nes kuo didžiuojamės – tai tampa mumis.

– Kodėl Benediktui Vanagui reikia 14-ojo Dakaro?

– Manau, esame stipriai prisidėję prie Dakaro populiarumo lietuvių tarpe. Savo rankomis ir energija Dakarą Lietuvoje pavertėme ne tik lenktynėmis, bet reikšmingu reiškiniu mūsų valstybėje. Vėl dalyvauju ne todėl, kad noriu tik lenktyniauti. Asmeniškai galėčiau uždaryti Dakaro temą, nes man ji aiški. Visgi jaučiu atsakomybę prieš milžinišką auditoriją.

Pirmasis Dakaras man buvo grynai sportinė ambicija – parodyti, ką galiu. Sportinė ambicija, žinoma, nedingo, visgi šiuo metu Dakaras man yra ženkliai daugiau – tai socialinė misija, bendravimo platforma. Jaučiu daugiau prasmės turėdamas ryšį su Lietuvos žmonėmis, su jaunimu, nes galiu savo pavyzdžiu parodyti – galima pasiekti, atrodytų, neįmanomus dalykus. Jei nori. Man patinka lenktyniauti, bet dar labiau patinka būti daugiau nei vairuotoju, t.y. „vairuoti“ nuomonę ir vertybes.

„Gurtam TOYOTA GAZOO Racing Baltics“ komandos laukia 14-asis Dakaras. Komandos pilotas B.Vanagas yra daugiausiai kartų Dakare startavęs bei aukščiausią rezultatą automobilių kategorijoje pasiekęs lietuvis.