Į pensiją išėjęs Dustinas Poirier: apie kovą su savimi, savęs apgaudinėjimą ir netikėtą užimtumą

 Mišrių kovos menų legenda Dustinas Poirier šių metų pradžioje pasitraukė iš UFC ir kovinio sporto, tačiau tam tikra prasme jis vis dar kovoja – šį kartą su savimi pačiu. Jo galvoje vis dar skamba balsas, sakantis, kad šis senas ginklas dar turi kelias kulkas, kurias norėtų iššauti – jei tik sugrįžtų ir parodytų jauniems kovotojams, ką reiškia tikras meistriškumas.

„Aš vis dar taip jaučiuosi, – portalui „Uncrowned“ sakė D. Poirier. – Tai nuolatinė kova. Žinau, kad galiu nugalėti šiuos vaikinus. Ir kalbu ne tik apie boksą – turiu omenyje mišrius kovos menus. Žinau, kad galiu įveikti geriausius lengvo svorio kovotojus. Tai nuolatinė kova su savimi pačiu.“

36-erių D. Poirier kol kas atrodo laimintis tą vidinę kovą. Savo paskutinį UFC pasirodymą jis surengė liepą, kai susikovė su Maxu Holloway dėl simbolinio BMF diržo. Tąsyk pralaimėjo teisėjų sprendimu, tačiau laikėsi plano – pasitraukti, nepaisant rezultato. Kovotojas pripažįsta, kad tai buvo teisingas sprendimas, bet ne lengvas. Ir, kaip pats sako, sunkiausi dalykai, kurių bijojo labiausiai, pasirodė visai kitokie.

„Labiausiai bijojau, kad man trūks veiklos, bet, panašu, pats save apgaudinėjau, – prisipažino D. Poirier. – Treniruočių stovykloje žmonėms iš šalies atrodo, kad esi labai užsiėmęs, bet iš tikrųjų tai tarsi užsidarai nuo pasaulio – nebeatsakai į tiek skambučių, neberašai žinučių, neturi jokių planų, išskyrus treniruotes. Tas chaosas, kurį laikiau užimtumu, iš tiesų buvo ramybė. Dabar, kai gyvenu įprastą gyvenimą, va čia tai užimtumas.“

Šiuo metu D. Poirier užsiima veikla, kuri jį vis dar laiko dėmesio centre – jis dalyvauja reklaminėje kampanijoje su „Bud Light“ ir dirba UFC transliacijų komentatoriumi. Tokiu būdu jis išlieka kovų pasaulyje, tačiau nepatiria fizinės žalos, kurią anksčiau patirdavo kiekvienoje kovoje.

Vis dėlto ir čia jis atrado netikėtą dalyką – kol neprarandi smūgių į galvą, nesupranti, kaip jų gali ilgėtis.

„To man irgi trūksta. Savęs stūmimo į priekį kiekvieną dieną su treniruočių partneriais. Kai kurie iš jų – geriausi mano draugai pasaulyje, – sakė D. Poirier. – Turėjome tiek nuostabių vakarų kartu. Juokėmės, verkėme, vienas kitą stiprinome, darėme vienas kitą geresniais. Tai tikra brolybė. Kai esi treniruočių stovykloje, tarkim, penktą savaitę, esi išsekęs, laikaisi dietos, kūnas pavargęs – galvoji: „Geriau būčiau bet kur kitur, tik ne čia, neprakaituotas ir nekraujuojantis.“ Bet kai nuo to nutolsti, suvoki: „Niekur kitur nenorėčiau būti, tik ten.“

Daugeliui kovotojų pats sprendimas pasitraukti yra lengvoji dalis. Tu pasakai žodžius, paskelbi planą, palieki pirštines narve ir mėgaujiesi pagyromis bei atsisveikinimo akimirkomis, kai visi sako, kokiu nuostabiu kovotoju buvai ir kaip tavęs trūks.

Tačiau tai greitai išblėsta. Sportas niekada nesustoja – vis atsiranda naujų renginių, kovų ir naujų veidų, kuriuos reikia parduoti žiūrovams. O kai turi vardą ir gerbėjų bazę, visada atsiras vadybininkas ar organizatorius, norintis pasiūlyti „dar vieną kovą“. Ypač dabar, kai išpopuliarėjo „influencerių boksas“, jau į ringą sugrąžinęs ne vieną buvusį MMA kovotoją.

D. Poirier neslepia – tokių minčių buvo. Jis girdėjo kalbų apie galimas kovas su Nate’u Diazu ar net senu varžovu Conoru McGregoru. Tai vilioja, ypač žinant, kad tokių dvikovų piniginiai prizai kartais gerokai viršija įprastus UFC honorarus.

„Turiu būti atsargus, – sakė D. Poirier. – Faktas tas, kad tai vis tiek – smūgiai į galvą. O būtent dėl to ir nusprendžiau pasitraukti, kad būčiau šalia savo šeimos, kad būčiau geresnis žmogus sau ir savo ateičiai. Bet niekada nesakyk niekada. Jei atsirastų tinkamos aplinkybės ir proga, galbūt... Bet, ko gero, to nebus.

Tiesiog apsidairau ir matau, dėl ko visa tai dariau – mano nėščia žmona, mano dukra. Turiu pakankamai priežasčių to nebedaryti.“

Kaip ir visi kovotojai, D. Poirier žinojo, kad ši diena ateis. Visi žino – amžinai kovoti neįmanoma. Tik štai teoriškai tai priimti lengviau, nei išgyventi realybėje.

Nuo paauglystės tai buvo vienintelis jo gyvenimas. Kiekvieną rytą jis keldavosi žinodamas, kad tikslas – tapti geresniu kovotoju. Net kai tai buvo sunku ir skausminga, tame buvo tam tikra ramybė, aiškus tikslas. Dabar to tikslo nebėra – jį pakeitė kasdieniai įprasto gyvenimo rūpesčiai.

„Aš vis dar per tai einu, – sakė D. Poirier. – Vienos dienos geros, kitos – blogos. Kiekviena diena kitokia.

Nors turiu gerą požiūrį, gerą perspektyvą ir ilgai žinojau, kad ši diena ateis, vis tiek negali kovoti amžinai. Bet procesas nėra lengvas, nesvarbu, kiek tam ruošiesi, kiek planuoji ir ar sodini sėklas iš anksto.“