„Žalgiris“ pagerbs Stepą Butautą

Lietuvos krepšinio istorijoje ryškų pėdsaką palikęs kaunietis Stepas Butautas šių metų rugpjūčio 25-ąją būtų šventęs savo 100-ąjį gimtadienį. Mūsų šalies krepšinio legendos atminimas bus pagerbtas spalio 16-ąją, ketvirtadienį, per „Žalgirio“ arenoje vyksiančias Eurolygos rungtynes.

Kaune gimęs ir užaugęs S.Butautas buvo pirmųjų didžiųjų Lietuvos krepšinio pergalių liudininkas – po to, kai Rygoje 1937 m. Lietuvos krepšininkai tapo Europos čempionais, 13-metis S.Butautas 1939-aisiais su draugais gyvai Kauno sporto halėje stebėjo Europos čempionato kovas ir sekė Senojo žemyno čempionais antrą kartą iš eilės tapusių lietuvių žygį.

Pats S.Butautas kaip krepšininkas iškilo jau sovietų okupuotoje Lietuvoje. Nuo 1947-ųjų iki 1956-ųjų  gynėjas atstovavo Kauno „Žalgiriui“, su kuriuo 1947 ir 1951 m. iškovojo Sovietų sąjungos čempionato nugalėtojų titulus.

1947-aisiais patekęs į Sovietų sąjungos rinktinę su ja laimėjo tris Europos čempionato aukso medalius (1947, 1951 ir 1953 m.) ir olimpinį sidabrą Helsinkyje 1952-aisiais. Krepšinio aikštelėje pasižymėjęs veržlumu, tvirtu charakteriu ir gebėjimu perteikti žinias kitiems, vos pradėjęs ketvirtą dešimtį, S.Butautas tapo treneriu.

Sovietų sąjungos moterų rinktinę, Kubos vyrų rinktinę, Kauno „Žalgirį“ ir kitas komandas treniravęs S.Butautas padėjo išugdyti ne vieną būsimą krepšinio žvaigždę. Vėlesniame savo gyvenimo etape kaunietis dirbo Lietuvos kūno kultūros institute, dabartiniame Lietuvos sporto universitete, kuriame tęsė darbus su jaunaisiais sporto specialistais.

Už savo indėlį į krepšinį 1991-aisiais S.Butautas buvo FIBA organizacijos įtrauktas į 50-ies geriausių žaidėjų sąrašą. Tarp lietuvių tokio pripažinimo kartu su S.Butautu sulaukė tik Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis ir Modestas Paulauskas.

S.Butautas mirė eidamas 76-uosius, 2001 metais Kaune. Tėvo uždegtą deglą mūsų šalies krepšinyje sėkmingai perėmė sūnus Ramūnas, kuris treniruodamas Lietuvos rinktinę 2007 m. laimėjo bronzą Europos čempionate.

Gražaus tėvo jubiliejaus paminėjimo išvakarėse pasikalbėjome su R.Butautu apie Stepo Butauto asmenybę ir jo karštai palaikytą Kauno „Žalgirį“.

– Treneri, kokį įspūdį jums paliko Kauno „Žalgirio“ krepšininkų žaidimas pirmąją Eurolygos savaitę?– „Žalgirio“ žaidimas nuteikia labai optimistiškai. Jis yra ir labai racionalus, ir akiai malonus. Manau, čia didžiausios pagyros keliauja treneriui. Labai džiaugiuosi už Tomą Masiulį. Man yra tekę su juo bendrauti, jis puikiai išmano krepšinį. Man jo visi veiksmai buvo logiški ir savalaikiai. Džiaugiuosi, kad Tomas taip startavo. Pergalės prieš praėjusio sezono finalininkus daug ką pasako.

– Kaip, jūsų galva, „Žalgiris“ taip greitai įsibėgėjo sezono pradžioje ir sugebėjo patiesti solidžius varžovus?– Šiemet „Žalgirio“ komplektacija yra sėkminga. Įsigyti tris kūrėjus buvo geras sprendimas. Teisingas sprendimas. Šiuolaikiniame krepšinyje tai yra dominuojanti jėga. Kadangi turime tris kūrėjus, turime ir gerą žaidimo kontrolę – tiek keičiant žaidimo tempą, tiek išnaudojant stipriąsias puses. Manau, kad ši trijulė yra labai grėsminga jėga ir padeda įgyvendinti trenerio sumanymus. Ne paslaptis, kad įžaidėjas – treneris aikštelėje.

- Atrodo, kad tokia gynėjų grandies sudėtis geresniais padaro ir kitus žaidėjus. Pavyzdžiui, po pirmųjų rungtynių Laurynas Birutis renka dviženklę rezultatyvumo statistiką.- Teisinga mintis. Nuo įžaidėjo priklauso ir kitų žaidėjų kokybė. Tai akivaizdžiai matyti. L.Birutis – tik vienas iš pavyzdžių. Komanda žaidžia racionaliai ir malonų akiai krepšinį.

– Treneri, kiek Tomui Masiuliui debiuto Eurolygoje metu padeda ne tik patirtis, sukaupta dirbant su Šarūnu Jasikevičiumi, bet ir darbas jaunimo sistemoje ir dabartinių lietuvių pažinojimas sudėtyje?– Man trumpai dirbant vyriausiuoju treneriui „Žalgiryje“ teko bendrauti su Tomu ir bendrauti tokiais konkrečiais krepšinio klausimais, konkrečiomis situacijomis. Sakau nuoširdžiai, jau tada mačiau, kad Tomas išmano krepšinį. Mačiau jo dubleriams vedamas treniruotes, jo azartą, užsidegimą. Tie, kas sako, kad Tomui trūksta ekspresijos – paprasčiausiai jo nepažįsta. Tai, kad jis ilgai dirbo su Šarūnu, kuris buvo kūrėjas aikštelėje ir yra kūrėjas už jos ribų, Tomui pridėjo labai daug žinių, o jo šaltas protas yra jo sąjungininkas.

– Treneri, šiemet sukako 100 metų nuo jūsų tėvo, žymaus krepšininko ir trenerio, Stepo Butauto gimimo. Kaip galvojate, ar jūsų tėčiui meilę krepšiniui įskiepijo du Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės tarpukariu laimėti Europos čempionų titulai?– Tais laikais daugelis sportininkų sportavo kelias sporto šakas. Mano tėčiui imponavo futbolas, jis buvo didelis futbolo gerbėjas. Jis užsiėmė ir lengvąja atletika, žaidė stalo tenisą – net buvo laimėjęs prizines vietas. Tuo pat metu jis žaidė ir krepšinį. Rinktinės iškovoti aukso medaliai ir nulėmė, kad tėtis pasirinko krepšinį. Dar atsimenu vaikystėje matytą laikraščio iškarpą: „Lietuvos futbolas neteko gabaus žaidėjo“. Dar Kaune vykstant 1939 metų Europos čempionatui, kaip tėtis pasakojo, jis pro kažkur lipo stebėti rungtynių.

Reikia suprasti, kad prasidėjus karui, mūsų Europos čempionai pasitraukė į Vakarus. Čia gal liko 1 ar 2 krepšininkai, kurie nebuvo rinktinės lyderiai. Visi stipriausi krepšininkai emigravo. Mano tėtis, karui pasibaigus buvęs 20-ies, kaip ir su keliais tokiais pat jaunais žaidėjais jau 1947-aisiais laimėjo Sovietų sąjungos čempionatą. Įsivaizduokite, kad tai padarė 22-ejų metų krepšininkai. Kai pagalvoju, pats dirbdamas su jaunimu, toks pasiekimas netelpa galvoje.

– Savo tėvą jau matėte tik kaip trenerį. O koks jis buvo kaip krepšininkas? Gal susidarėte įspūdį iš jo pasakojimų ar kitų krepšinio pasaulio žmonių atsiminimų?– Yra istorijoje likusi frazė, pasakyta ilgamečio FIBA generalinio sekretoriaus Viljamo Džonso: „Stepas Butautas galėdavo pralįsti pro adatos skylutę“. Iš to galima daryti išvadą, kad tėvas turėjo gerą „praėjimą“ arčiau krepšio, kaip dabar mėgstama sakyti. Kitas dalykas, ką esu girdėjęs iš tėvo kolegų, kad jis pirmasis pradėjo mesti į krepšį pašokus – atlikti vadinamąjį „pull up“ tipo metimą.

– Teko skaityti tų laikų pasakojimus, kad Stepas Butautas, dar tęsdamas aktyvią krepšininko karjerą, jau pasižymėjo trenerio gyslele.– Dažnai apie tai pamąstau. Mano tėvas buvo racionaliai mąstantis žmogus, viską išmatuojantis, apgalvojantis, svajojantis. Tuo metu krepšinis kūrėsi. Daug dalykų mano tėvas sugalvojo, pavyzdžiui, perdavimą į vieną pusę, o užtvarą – į kitą. Vadinamasis „screen away“ elementas. Tuo metu tokių dalykų nebuvo. Kitas dalykas, „hand off‘as“ – perdavimas iš rankų į rankas. Manau, kad jis prisidėjo prie tokių dalykų atsiradimo. Tame krepšinio vystymosi etape jis neabejotinai turėjo didelę įtaką Lietuvos krepšiniui. Ypatingai po to, kai pradėjo dirbti treneriu, jo treniravimo stilius, filosofija ir daugelis dalykų formavo mūsų jaunąją kartą. Mes perėmėme tuos dalykus, kuriuos dabar perima jau mūsų auklėtiniai. Viskas tas atėjo iš Stepo Butauto.

– O koks buvo Stepas Butautas kaip krepšinio treneris?– Vienareikšmiškai, jis buvo labai reiklus. Visų pirma, labai reiklus sau. Absoliutus krepšinio fanatikas. Kai ruošdavosi rungtynėms, eidavo pamiegoti. Mes neturėjome teisės išeiti iš savo kambarių, kad jo neprikeltume. Jis turėdavo prieš rungtynes pailsėti. Sėdėdavome savo kambaryje ir laukdavome, kol atsidarys miegamojo durys. Jis būdavo labai reiklus ir žaidėjams, savo trenerių štabui. Jis buvo griežtas, bet, kita vertus, griūdavo už žaidėjus kryžiumi, jeigu to reikalavo situacija.

Reikia nepamiršti, kad jis dirbo komunistinėje valdžioje. Buvo dažni iškvietimai „ant kilimėlio“. Jeigu buvo paliečiamas tėvo žaidėjas, už jį tėvas griūdavo kryžiumi. Lygiai taip, jau ir dirbdamas universitete, jis spausdavo savo studentus, „lauždavo“ juos, bet kaskart bandydavo ištraukti juos iš bausmių.   

Jis buvo labai tvarkingas, labai pedantiškas, labai punktualus. To jis reikalavo iš mūsų visų. Tiek šeimoje, tiek profesinėje veikloje. Buvo labai teisingas. Nepakentė melo, veidmainystės. Turėjo tokių išsireiškimų, kuriuos vartoju ir aš. Pavyzdžiui, jeigu prigaudavo kažką meluojant, sakydavo, kad „tu esi vagis“, nes toks žmogus vagia tavo pasitikėjimą.

Buvo išprusęs. Galėjai su juo palaikyti kokią nori temą. Mūsų namuose lankydavosi ir legendinis operos solistas Mikas Petrauskas. Tą žinau iš pasakojimų. Bendravo ir su garsiuoju grafiku Stasiu Krasausku, aktoriumi Henriku Kurausku. Galėjo dainuoti arijas – mėgstamiausia „Vergų choro“ arija iš operos „Nabukas“.

Man tėvas kartojo, kad treneris turi būti asmenybė. Tada tyliai galvodavau, kad treneriui tiesiog svarbu gerai išmanyti krepšinį. Nenorėjau su juo ginčytis. Po to supratau, kad jis buvo absoliučiai teisus. Jis buvo įdomi asmenybė, principingas.

– Treneri, ką jūsų tėvui reiškė „Žalgiris“? Jis buvo ir komandos žaidėjas, ir treneris. Vėliau matė ir visas didžiausias klubo pergales – nuo „Auksinio Žalgirio“ laikų iki triumfo Eurolygoje.– Tai buvo jo gimtoji komanda, širdies dalis. Tėvui siūlė pelningas trenerio vietas Vilniuje, nekart buvo kalbintas Maskvos. Nesuskaičiuojamą kartų skaičių jį kvietė dirbti Kuboje. Jis sakydavo: „kaip į mane sirgaliai žiūrės? Kaip galėsiu išeiti į Laisvės alėją?“. Tuos dalykus jis vertino taip.

– Ar jūsų tėvui, jeigu jis tik dabar galėtų būti čia, patiktų stebėti dabartinio „Žalgirio“ žaidimą?– 100 procentų. Jis buvo novatorius ir jam patiktų šiuolaikinio krepšinio situacijų traktavimas. Patiktų „Žalgirio“ žaidimas – modernus, greitas, agresyvus, su protu. Toks krepšinis būtų „tėvo tema“.