Paralimpietis Osvaldas Kucavičius: „Turėjau kovoti už galimybę sportuoti“
Evos Pavios Gomez nuotr. | Organizatorių nuotr.
Ketvirtąją vietą pasaulio žmonių su negalia lengvosios atletikos čempionate užėmusiam silpnaregiui ieties metikui Osvaldui Kucavičiui vaikystėje gydytojai apskritai nenorėjo leisti sportuoti. Ir tik įtikinęs tėvus, gydytojus, jis gavo leidimą fizinei veiklai, ir buvo vienas aktyviausių fizinio ugdymo pamokų dalyvių. Paraatletas džiaugiasi, kad mokytojai, draugai ir palaikė, ir padėjo.
O. Kucavičius pasakoja buvęs aktyvus vaikas, ir daug sportavo nuo vaikystės. Užklupusi akių liga jo nesustabdė. Tinklainės distrofija pasireiškė antroje klasėje, staigiai suprastėjus regėjimui. Jos padariniai – etapais nykstantis regėjimas. Labiausiai sportininkui regėjimas nusilpo paauglystėje, dar iki aštuoniolikos metų, o dabar rega nyksta etapais.
„Mokiausi bendrojo ugdymo mokykloje Alytuje. Kai man nustatė ligą, gydytojai norėjo drausti sportuoti, primygtinai siūlė atleisti nuo fizinės veiklos, fizinio ugdymo pamokų, buvo parašę atleidimo pažymas. Bet aš tiesiog kategoriškai nesutikau. Tėvai iš pradžių skeptiškai žiūrėjo, nerimavo, bet, žinodami, kad aš vis tiek padarysiu taip, kaip man atrodo, nusileido. Aš gavau leidimą sportuoti ir noriai lankiau fizinio ugdymo pamokas” , – pasakoja ieties metikas.
Nors ir silpstančiu regėjimu, Osvaldas ne tik lankė fizinio ugdymo pamokas kartu su visais vaikais, bet kurį laiką žaidė ir mokyklos krepšinio komandoje.
„Esu dėkingas fizinio ugdymo mokytojui, kad jis optimistiškai žiūrėjo, palaikė. Sulaukdavau pagyrimų, kad daugiau padarau nei vaikai be negalios. Vienintelis skirtumas buvo tas, kad man nerašydavo pažymių, gaudavau įskaitą. Manau, toks vertinimo būdas veikė puikiai – įskaita, kad atlikai, padarei. Klasės draugai taip pat palaikydavo, ypač vyresnėse klasėse, padėdavo, jei ko nematydavau ir panašiai”, – sako O. Kucavičius.
Tiesa, apie žmonių su negalia sportą mokykloje nebuvo kalbama ir Osvaldas apie tai nieko nežinojo iki to laiko, kai pradėjo studijuoti universitete. Čia plaukimo mokanti dėstytoja supažindino su klubo „Parolimpietis“, vienijančio asmenis su negalia, vadovu Juozu Miliausku.
„Rimčiau sportuoti pradėjau nuo plaukimo. Tai buvo mano pirmoji sporto šaka – ja užsiėmiau dar mokykloje. Vėliau atradau lengvąją atletiką. Prieš ketverius metus įvyko didysis lūžis, kai pradėjau dirbti su trenere iš didžiosios raidės, Terese Nekrošaite. Kartu su ja siekiame aukščiausių rezultatų, esu pasirengęs parodyti, kad galiu daug. Šiuo metu trenerė kovoja su sunkia liga, tad aš už ją kovoju stadionuose, savo pasiekimus skiriu jai. Taip pat dėkoju visiems, kas atskubėjo į pagalbą, kai trenerė negalėjo, ypač noriu padėkoti trenerėms Indrei Jakubaitytei ir Kamilei Kunickaitei”, – teigia paraatletas.
O. Kucavičiaus įsitikimu, sportas reikalingas kiekvienam vaikui, ir tam turi būti užtikrintos sąlygos.
„Kalbant apie vaikų su negalia sportą, esu įsitikinęs, kad kiekvienam turi būti sudarytos sąlygos sportuoti, tiek mokykloje, tiek būreliuose. Specialiai rinkausi magistrantūros studijas Lietuvos sporto universitete – taikomąją fizinę veiklą, kad galėčiau prisidėti prie pokyčių. Deja, apskritai mažėja vaikų fizinis aktyvumas, taip pat ir vaikų su negalia. O sportas itin svarbus tiek fizinei, tiek psichologinei sveikatai. Man jis ne tik padėjo pamatus sportininko karjerai, pirmiausia padėjo gerai jaustis, susirasti draugų ir negalvoti apie negalią”, – sako O. Kucavičius.
Šiuo metu Lietuvoje yra įgyvendinamas įtraukaus ugdymo modelis, kuris reiškia, kad vaikai su negalia turi turėti galimybę mokytis jiems patogioje mokykloje. Turi būti užtikrinamos ir galimybės lankyti fizinio ugdymo pamokas. Deja, į Lietuvos paralimpinį komitetą nuolat kreipiasi tėvai, susiduriantys su įvairiais iššūkiais – nuo galimybės lankyti fizinį ugdymą su kitais vaikais, iki sporto būrelių paieškos.
Apie vaikų su negalia sportą pakalbinome Ramūnę Motiejūnaitę, Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto dėstytoją, žmonių su judėjimo negalia bėgimo su triračiais trenerę.
– Kodėl svarbu, kad visi vaikai su negalia galėtų sportuoti kartu su bendraamžiais ugdymo įstaigose?
– Visi vaikai nori tų pačių dalykų – judėti, žaisti su kamuoliu ar su kitomis priemonėmis, patirti džiaugsmą dėl savo pasiekimų ir bendrauti. Fizinis aktyvumas, aktyvios veiklos suburia juos į įvairias bendras veiklas. Vaikai, turintys negalią, besimokantys mokykloje neturi jausti atskirties – jie turi būti bendrai su visa klase ir bendrauti. Juk mokykla turi kurti palankią atmosferą ir rūpintis gera psichologine būsena. Vaikų, turinčių negalią, įtraukimas būtinas vaikų socialinei sveikatai, asmeniniam tobulėjimui. Sportavimas kartu keičia visuomenę, požiūrį į negalią turintį žmogų. Juk visi mes esame vienodi ir lygūs.
– Vedate seminarus mokytojams, kas, jūsų nuomone, svarbiausia, kad visi vaikai galėtų dalyvauti fizinio ugdymo pamokose ir aktyviose veiklose mokyklose?
– Svarbiausia – mokytojo noras, kūryba, motyvacija, noras būti mokytoju bendroje pamokoje visiems mokiniams ir turėti teigiamą požiūrį į negalią turinčius vaikus. Visa kita ateina – žinios, patirtis. Taip, reikia žinių, bet labai svarbus ir pats mokytojo domėjimasis mokiniu. Jeigu dar prisideda tėvai, įtrauktis gali būti dar paprastesnė. Aišku, prie įtraukties turi prisidėti ir mokykla, bent minimaliai, pavyzdžiui, įrengti pandusą, liftą ar keltuvą. Jei neįmanoma to padaryti, klasė turėtų būti pirmame aukšte.
– Kokias problemas dažniausiai įvardija patys mokytojai per jūsų vedamus seminarus?
– Dažniausia problema – laiko stoka, nes reikia dėmesį sutelkti ne tik į negalią turinčius vaikus, bet ir į visą klasę. Trūksta mokinių padėjėjų, kurie realiai galėtų padėti įtrauktyje. Taip pat dažnai girdima problema – tėvų neįsitraukimas, ar net nenoras, kad vaikai judėtų. Galėčiau paminėti ir praktinių žinių stoką, bet būtent todėl stengiamės kuo daugiau mokytojų pritraukti į seminarus, kad bent iš dalies padėtume žengti pirmuosius žingsnius įtraukties link.
– Kokių turėtumėte patarimų fizinio ugdymo mokytojams, jei jie į savo pamokas ir užsiėmimus nesiryžta pakviesti kartu sportuoti vaikų su negalia?
– Patarčiau pradėti nuo labai mažų žingsnelių – pirmiausia bandyti suorganizuoti bent vieną veiklą, kurioje galėtų dalyvauti visa klasė. Bent kelios minutės mankštinantis, žaidžiant ar užsiimant kita bendra veikla bus didžiulis pliusas ir pirmas žingsnis įtraukties link. Taip pat verta pradėti nuo lengvesnių ar didesnių įrankių bei netradicinių priemonių – virvės, popieriaus, balionų. Juk vaikui, turinčiam negalią, taip bus lengviau įsitraukti, o neurotipiniam vaikui bus įdomi, įtraukianti priemonė, kitokia veikla. Į veiklas galima įtraukti ir neurotipinius mokinius, kurie galėtų padėti savo klasiokams, turintiems negalią.
– Ugdote būsimuosius pedagogus, kaip studentai priima žinias ir ar noriai mokosi, supranta apie įtraukių pamokų svarbą ?
– Mano studentai yra būsimi pradinių klasių mokytojai. Fizinio ugdymo didaktikos paskaitose mes nemažai dėmesio skiriame įtraukčiai, juk sporto salė skiriasi nuo klasės ar lauko erdvių, kuriose juda vaikai, ir jas reikia tinkamai organizuoti. Aišku, norėtųsi daugiau paskaitų, bet viskas atsimuša į kreditus. Studentai labai domisi, ir jiems nepakanka vien teorinės medžiagos, mes su jais išbandome neįgaliųjų sporto šakas, mokomės, kaip jas pritaikyti mokykloje, modeliuojame veiklas skirtingų negalių mokiniams, o kartais nukeliaujame ir į negalią turinčių žmonių treniruotes. Studentai nori praktikos, domisi, o tai mane skatina dar labiau gilintis į įtraukųjį fizinį aktyvumą, dirbti šioje srityje. Fizinio aktyvumo reikia visiems, nes tai vienas iš sveikos gyvensenos faktorių.
Tekstas parengtas, įgyvendinant Lietuvos paralimpinio komiteto vykdomą Asmenų su negalia teisėms ir interesams atstovaujančių asociacijų veiklos rėmimo projektą „Asmenų su negalia atstovavimas sporto kontekste“, finansuojamą Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
