Lietuvos imtynių federacijos prezidentas Kazakevičius: „Pasiekėme dugną, nuo kurio, tikiuosi, mes atsispirsime ir kilsime aukštyn“

Lietuvos imtynių federacijos prezidentas Aleksandras Kazakevičius rugsėjį Zagrebe vykusio čempionato rezultatus pavadino „dugnu“. Apie tai, ką išvydo Kroatijos sostinėje, olimpines perspektyvas ir imtynių sportą slegiančias problemas sutiko papasakoti federacijos vadovas.

– Gerbiamas Aleksandrai, pirmą kartą dalyvavote didžiausiame pasaulio imtynininkų forume ne kaip veikiantis atletas ar treneris, o kaip nacionalinės imtynių federacijos vadovas. Kokie įspūdžiai naujajame amplua?

– Patekau į stiprų čempionatą, daug naujų veidų, daug jaunimo, kai kurie iškovojo planetos čempionato medalių ir net aukščiausios prabos apdovanojimų. Dar vienas pastebėjimas – statistiškai išsilygino europiečių ir Azijos atletų pajėgumo balansas.

– Neišvengiamai sulauksite klausimų apie mūsų rinktines.

– Sunku kalbėti apie mūsų – moterų, laisvūnų ir graikų-romėnų imtynių – rinktines tačiau tenka pripažinti, jog pasiekėme dugną, nuo kurio, tikiuosi, mes atsispirsime ir kilsime aukštyn. Apmaudu dėl klasikų turnyro, kuomet per dvi dienas nei vienas iš keturių kovojusių nepaėmė nei vieno taško. Paskutinę dieną Kristupas Šleiva surinko septynis taškus, bet tai nuotaikos nepakėlė (K. Šleiva pralaimėjo kolumbiečiui rezultatu 7:8 – aut.pastaba).

– Stebėjote ne tik klasikus, bet ir moterų bei laisvūnų kovas.

– Dviem jaunoms mergaitėms Augustei Gendvilaitei ir Laurai Stanelytei dar reikia padirbėti, kad pasiektų pasaulinį lygį, gaila dėl Gabijos ir Kamilės nesėkmių. Tačiau pačios kovos nuteikia pozityviai, nenuleidžiame rankų, kalbėjome su treneriu Aivaru Kaseliu, abu tikimės, jog kelios merginos pajėgios kovoti dėl olimpinių kelialapių į Los Andželą. Laisvūnui Pauliui Leščauskui pirmas pasaulis, vaikinas tik ką išėjo iš jaunimo, pasikėlė į olimpinę svorio kategoriją, tegul kaupia patirtį ir kopia aukštyn.

– LIF viceprezidentas Audrius Jokubynas nuogąstauja, kad vaikinui gali pritrūkti motyvacijos, nes treniruotės konkuruoja su rimtomis studijomis.

– Motyvuoti sportininką yra trenerio darbas. Jie kartu turi nusistatyti prioritetus.

– Prezidente, minėjote, jog pasiektas dugnas, nuo kurio mėginsime atsispirti. Kaip tai darysite?

– Nenoriu spekuliuoti greitais atsakymais, tai itin sudėtingas klausimas, tačiau tai, kad reikalingi pokyčiai, tai faktas, kurį visi mes matome. Su laisvūnais situaciją išjudinta, Kaune veiks naujas laisvųjų imtynių centras. Kalbant apie merginas, nepaisant rezultatų Zagrebe, matomas jų bendras progresas. Ta pati Gabija Dilytė akivaizdžiai pajėgesnė buvo už varžovę, užtikrintai pirmavo ir tik po grubios klaidos užstrigo. Kamilei šįkart nepasisekė, ji pati apie tai išsamiai papasakojo. Tačiau ji turi potencialo ir tai įrodė rezultatais, kuomet per tris pastaruosius metus iškovojo tris pasaulio ir Europos U23 čempionatų medalius.

– Jums, kaip klasikui, matyt, itin skaudūs mūsiškių pralaimėjimai Zagrebe.

– Neapleidžia mintis, kad reikia stiprinti ir papildyti trenerių štabą. Tai galėtų būti ir ne Lietuvos specialistai. Svarbu, kuo greičiau pagyvinti procesą, parodyti ir patiems sportininkams, kad ne viskas baigiasi nesėkmėmis, kad ir mes nesėdime sudėję rankų, matome, kokiais nusiminusiais veidais jie grįžta po varžybų, todėl turi pajusti, jog mes ir toliau rodome dėmesį, analizuojame nesėkmių priežastis, ieškome sprendimų.

– Nepastebėjau, kad iki šiol buvo neskiriamas dėmesys.

– Pritariu, mano nuomone, sportininkai nemažai turi ir gauna iš mūsų. Ką tikrai reikėtų sureguliuoti, tai treniruočių planavimą ir procesą.

– Aukštų rezultatų siekimas yra ilgas ir nuobodus darbas. Ar papildomas specialistas pagreitintų procesą?

– Sporte taip yra, nauji vėjai atneša pokyčių, pagreitina procesus. Gal būt tektų kai kurias išvykų į turnyrus bei treniruočių stovyklų kryptis keisti. Būtina įsiklausyti į įvairias nuomones, jei reikės, taikyti jau išmėgintas užsienyje taikomas metodikas ir praktikas.

– Prasitarėte „gal reikėtų keisti treniruočių stovyklų kryptis“. Ar tai nereiškia bendrų treniruočių stovyklų organizavimą su, tarkim, Azijos valstybių komandomis, ypač vertinant imtynių pakylėjimą minėtame regione?

– Svarstytini visi variantai, galintys įtakoti tinkamam mūsų atletų pasiruošimui. Apie tai rinktinės treneriui buvau užsiminęs praeitais metais. Prieš ir po Paryžiaus olimpinių žaidynių Azijos šalys dominuoja visose amžiaus grupėse, todėl rimtai galvojau ir galvoju apie galimybę treniruotis ir su uzbekais, kirgizais ar kazachais.

– Ar utopinis pasirinkimas būtų, tarkim, Indija, kurios atletai prieš du dešimtmečius buvo eiliniais statistais, o šiuo metu progresuoja neįtikėtinu greičiu?

– Po Londono Indijos imtynės gauną solidžią finansinę paramą. Ten statomi didžiuliai imtynių centrai, ištisi imtynių rajonai, sukurta prolyga. Susidomėjimas milžiniškas. Nieko naujo – ten kur pinigai, ten rezultatai. Tačiau Indija per daug nutolusi, neprilakstysime.

– Artėja 2028 metų olimpinės žaidynės. Ar jau galėtumėte paminėti, kurie atletai ir atletės realiai gali atsirinkti į Los Andželą?

– Dabar, po pasaulio čempionato, tik galime sėdėti ir svajoti apie rinktinę. Visgi, atrankose dėl kelialapių matau klasikus sunkiasvorius Mindaugą Venckaitį (97 kg), Romą Fridriką arba Mantą Knystautą (130 kg), Kristupą Šleivą, kuris apsisprendė siekti kelialapio 67-iuose ir 77-iuose Roką Čepauską arba Vilių Savicką. Apie merginų olimpines perspektyvas galėsiu atsakyti po konsultacijų su rinktinės treneriu Aivaru Kaseliu. Laisvūnų stovykloje nėra didelio pasirinkimo, stebėsime tą duetą, kuris kovojo Zagrebe.

– Kodėl Europos jaunimo čempionas Rokas Čepauskas nedalyvavo pasaulio čempionate Zagrebe?

– Toks trenerių sprendimas. Jis ruošiamas pasaulio U23 čempionatui, be to, nuspręsta, kad jis palaipsniui kelsis į olimpinę svorio kategoriją.

– Beveik pora dešimtmečių mūsų stiprybė buvo konkurencija svoryje iki 87 kilogramų. Ar čia pozicijos prarastos galutinai?

– Turime Martyną Nemsevičių, deja, pastaraisiais metais jam nesisekė. Aš jį įdėmiai stebėjau treniruotėse ir varžybose, jis arė pratybose už kelis, tačiau kažkodėl nuleido rankas. Varžybose jis puikiai kapojosi su elitiniais atletais, o kovojant su akivaizdžiai silpnesniais prasileidžia 8 taškus. Tas jį, matyt paveikė psichologiškai.

– Prezidente, mūsų pagrindiniai rinktinės imtynininkai nejaunėja. Ar yra ateinančių iš „apačios“ ir kodėl yra duobės tarp amžiaus grupių?

– Regionuose girdžiu kalbas, kad visi esame viena šeima, visi už imtynes. Tačiau kalbomis viskas ir baigiasi, jaunieji atletai iš regionų beveik nepapildo imtynių centrų. Kalbu ne tik apie klasikus, ta pati problema su moterų imtynėmis ir su laisvūnais. Yra nemažai gabių ir perspektyvių sportininkų ir sportininkių, kuriuos reikėtų treniruoti centralizuotai sporto centruose.

– Apie tai kalbama daugybę metų. Kodėl vežimas nepajuda iš vietos. Jei tai trenerių sprendimai, tuomet kokie jų siekiai?

– Centrų treneriai bijo prarasti grupes, valandas, išyra grupės ir panašiai.

– Vienas sportininkas išvyksta ir išyra grupė?

– Taip. Geras berniukas ar panelė duoda aukšto meistriškumo pakopą. Gali būti ir daugiau vaikų, bet vienas šalies čempionas ar prizininkas treneriui atneša atlygi. Viskas susiveda į finansus.

– Vadinasi, pakanka išugdyti vieną atletą ar atletę, kurie marinuojami be perspektyvos ir be galimybės tobulėti?

– Taip.

– Ką mes praradome pastaruoju metu?

– Minimum keturis-penkis perspektyvius imtynininkus. Būtent tuos, kurie galėtų užpildyti tą duobę, kuri susidarė tarp U20 ir U23 amžiaus grupių. Jei atsuktume laiką kiek daugiau, praradome Europos prizininkus Eriką Čerepoką ir Eimantą Andriušką, dingo Lukas Boguševičius, iš jaunesnių atletų kartos nuo rinktinių tolsta Pijus Baldyšius, nematau, kaip be gero sparingo gali tobulėti Julius Gikaras.

– Sudėtinga susitarti?

– Tarp regionų nėra vieningumo. Kitas dalykas, turime tris imtynių centrus Vilniuje, Panevėžyje ir Šiauliuose, tačiau jie dirba sau, ne nacionaliniam imtynių sporto interesui. Manau, reikėtų juos dar daugiau specializuoti pagal imtynių stilius. Vilnių, kaip jau įprasta, atiduoti graikams-romėnams, Šiauliai – tradiciškai moterų imtynių kalvė, o Panevėžyje treniruotųsi jaunesni sportininkai iki U15 amžiaus grupės.

– Vis garsiau girdima trenerių problema.

– Jaučiamas trenerių trūkumas ir jis didės, nes šiai dienai sunku rasti, kas pakeistų garbaus amžiaus imtynių specialistus. Yra ir kitų nenumatytų „staigmenų“. Treniruoti Vilniaus rajone sutiko jaunasis Juriju Ščiogalevas, tačiau, nepaisant to, kad pavasarį buvo kalbėta su Vilniaus rajono meru apie imtynių trenerio įdarbinimą, rudenį jau dingo etatas. Tokių pavyzdžių galima parankioti ne vieną.

– Aprėpėme didelį diapazoną klausimų nuo pasaulio čempionato rezultatų iki regioninių problemų. Ar neatrodo, kad imtynės ir toliau kentės, jei nebus sureguliuota vaikų ugdymo piramidė? Prisiminkime, nebuvo centrų, centrai atsirado. Atsirado centrai, jau pasigirdo nuomonė, kad derėtų juos reorganizuoti. Ar ne keista?

– Centrų tai atsirado. O kas iškilo iš tų centrų per tiek metų? Kur naujos žvaigždės?

– O Šiauliai?

– Susiaurinau iki klasikų. Nors mergaičių taip pat ne per daugiausia.

– Tokia sporto šaka, ne krepšinis. Nebus eilės prie Europos pjedestalo.

– Nekalbu apie pjedestalus. Pažiūrėkime į suaugusių merginų sudėtį. Realiai šiuo metu aukščiausiame lygyje Lietuvai gali atstovauti tik dvi merginos.

– Gal reikia kantrybės, yra kelios panelės, kurios turėtų belstis į suaugusių rinktinę.

– Taip, bet net dvi mūsų labai perspektyvios atletės kol kas turi išspręsti pilietybės klausimą. Dėl Annos Tielieginos beveik neabejoju, kad turėtų gauti Lietuvos pasą. Innos Alimovos gali laukti ilgesnis kelias. Gerai, jog auga ir tvirtėja Greta Tverskytė. Bet to nepakanka. Būtina savas auginti ir ugdyti. Vėlgi, po gimnazijos prioritetu tampa mokslai, imtynės nueina į antrą planą, visas ilgų metų įdirbis treniruotėse pasimiršta.