Disko metikų Aleknų treneris Mantas Jusis: ar sporto reforma sugrąžins Lietuvą į praeitį?

Nacionalinėje sporto agentūroje simbolinį valstybės premijų čekį kartu su auklėtiniu pasaulio vicečempionu Mykolu Alekna atsiėmęs treneris Mantas Jusis pasidžiaugė, kad Lietuvoje valstybės stipendijų ir premijų sistema motyvuoja siekti rezultatų ir kopti karjeros laiptais. Vis dėlto M. Jusiui nerimą kelia, kad Lietuvos sporto sistemoje vėl rengiama reforma – planuojama, kad kitąmet Nacionalinės sporto agentūros funkcijas perims Nacionalinė sporto taryba. Pasak disko metimo talentų – Gabrielės, Mykolo ir Martyno Aleknų trenerio, per beveik dešimtmetį ne vieną drastišką pokytį ištvėrusi sporto bendruomenė nuogąstauja, kad vėl neliks aiškios ir skaidrios sistemos ir bus grįžtama į praeities „pinigų dalybų“ modelį.

M. Jusis interviu atvirai įvardijo, kuriuose srityse galima tobulinti esamą sistemą. Pasak jo, reiktų peržiūrėti ir patobulinti stipendijų bei premijų sistemą, taip pat užtikrinti sąlygas, kad jaunieji sportininkai ir medicinos personalas liktų didžiajame sporte.

– Kaip vertinate premijų ir stipendijų sistemą Lietuvoje?

– Premijos ir stipendijos yra itin svarbus žingsnis. Jos parodo, kad Lietuvoje pasiekti rezultatai yra vertinami, o atletas ir treneris jaučia, kad darbas matomas bei pripažįstamas. Tai yra stiprus motyvacinis veiksnys, skatinantis dar labiau siekti aukštumų. Vis dėlto, jeigu galėčiau priimti politinius sprendimus, pirmiausia, pasirūpinčiau, kad premijos būtų skiriamos ir medicinos personalui, kuris tiesiogiai prisideda prie sportininkų pasiekimų. Šiandien realybė tokia, kad rasti gydytoją ar kineziterapeutą, galintį dirbti savaitgaliais, kai dažniausia vyksta varžybos ar prireikia skubios pagalbos, praktiškai neįmanoma.

Taip pat labai keista, kad, augant pasaulio ekonomikai, Lietuvoje buvo sumažintos premijos už olimpinių žaidynių medalius. Politikai siekė lygybės tarp olimpiečių, paralimpiečių ir kurčiųjų sportininkų, tačiau šią lygybę įgyvendino olimpiečių sąskaita. Premijos buvo sulygintos, sumažinant jas olimpinėms pergalėms. Reikia suprasti, kad medalis olimpinėse žaidynėse reiškia pergalę prieš visą pasaulį. Dažniausia už nugaros lieka daugiau nei 200 valstybių atstovų, kai paralimpinėse žaidynėse kai kuriose kategorijose susirenka vos 7–10 dalyvių, tad konkurencijos mastas yra visiškai kitoks.

– Kokia jūsų nuomonė apie planuojamą sporto sistemos pertvarką?

– Deja, vietoje to, kad esama sistema būtų stiprinama ir tobulinama, ją bandoma griauti. Nacionalinę sporto agentūrą, padėjusią pasiekti geriausius rezultatus per pastaruosius dešimtmečius, planuojama naikinti arba reorganizuoti. Niekas negali aiškiai paaiškinti, kodėl. Sprendimai stumiami buldozeriu, be diskusijų su sporto bendruomene ar federacijomis. Būtent NSA įnešė skaidrumo, atsirado aiškios ataskaitos ir kriterijai. Sportininkų ombudsmenė, į kurią gali kreiptis sportininkai ir treneriai, taip pat didelis žingsnis pirmyn. Lietuva su savo sporto sistema – viena iš lyderiaujančių valstybių Europoje. Kitų šalių sportininkai dažnai jaučia pavydą šiai tvarkai.

Mantas Jusis ir Mykolas Alekna | S.Čirbos nuotr.

– Kaip gali pasikeisti ši sistema po planuojamų pokyčių?

– Kalbama, kad svarbiausią vaidmenį perims nevyriausybinės organizacijos. Labai tikėtina, kad pinigų dalybos vėl vyks „myliu-nemyliu“ principu. Prie apskrito stalo sės tie patys žmonės, kurie visą gyvenimą buvo „pinigų įsisavintojai“ sporto sistemoje. Kiekvienas trauks į save – į savo organizaciją, savo projektus. Fizinio aktyvumo lėšos pasieks „savuosius“, o federacijos vėl taps priklausomos nuo užkulisinės politikos. Teisti už kyšininkavimą žmonės dabar siekia vėl perimti pagrindinį pinigų valdymą. Galima nesunkiai suprasti, kokiais metodais vėl bus dalijami pinigai. Dar neseniai turėjome situacijų, kai ta pati komisija teikė kriterijus projektams, pati juos vertino ir pati skirstė pinigus. Tai nėra skaidrumas, tai žingsnis atgal. Matėme ir atvejį, kai LTOK dėl nesutarimų neskyrė 40 tūkst. eurų lengvosios atletikos federacijai. Visi šie pokyčiai orientuoti ne į sportininką ar trenerį, o į pinigų valdymą. Sportininko, fizinio aktyvumo ar vaikų užimtumo šiame procese paprasčiausiai nebematyti.

– Kaip vertinate prezidento vaidmenį šiame procese?

– Gaila, bet prezidentas Gitanas Nausėda nėra įsigilinęs į tikrąsias sporto problemas. Jo aplinką supa žmonės, neturintys sporto vizijos, tačiau formuojantys klaidingą nuomonę ir siekiantys perimti sporto finansų skirstymą. Gaila, kad prezidentas nekviečia diskusijai tų žmonių, kurie realiai atneša Lietuvai medalius ir garsina šalį didžiausiose varžybose. Prezidento politikavimas sporto klausimais ir reformos palaikymas, nesigilinant į realią situaciją ir girdint tik vieną pusę, yra tiesioginis sporto žlugdymas. Prezidentas neturi patarėjo sporto klausimais, todėl jam patiekiami tik siauri, interesų grupėms naudingi pasiūlymai.

– Ko šiandien labiausiai trūksta Lietuvos sportui?

– Labiausiai trūksta stabilios bent 8–10 metų strategijos. Ne perversmų, ne chaoso, o nuoseklių, kasmetinių patobulinimų. Tik taip galima užtikrinti, kad šiandieniniai rezultatai nebūtų atsitiktinumas, o ilgalaikės sistemos pasekmė. Kitaip žengsime daug žingsnių atgal. Juk pasikeis valdžia po kelerių metų, ar vėl tada kursime naują organizaciją? Be ilgalaikės strategijos sportas neturi krypties ir stabilumo.

– Kuo galite pasidžiaugti per pastaruosius metus?

– Visų pirma, sportininkų socialinėmis garantijomis. Jie aiškiai žino, kokius kriterijus reikia pasiekti, kad gautų valstybinę stipendiją. Tai skaidru, taip pat visi pasiekimai įvertinami balais, o paskui ir valstybės biudžeto lėšomis. Federacijos gauna didesnį finansavimą, todėl gali deleguoti sportininkus į stovyklas, varžybas, užtikrinti jų tinkamą pasirengimą.

– O ką dar reikėtų patobulinti visoje šalies sporto sistemoje?

– Labiausiai trūksta medicinos personalo paslaugų ir tarpinės grandies tarp sporto centrų bei federacijų. Jauni sportininkai dažnai „išmetami“ iš centrų, o federacijoms neretai 22–25 metų atletas jau nereikalingas, jeigu dar neturi pasiekimų. Bet, tarkime, lengvojoje atletikoje didžiausi rezultatai ateina 27–30 metų. Turime spragą, reikia ieškoti sprendimų, kurie padėtų tiems sportininkams išsilaikyti kelyje iki brandžiausių metų.

Taip pat, manau, kad visi sportininkai, dalyvavę olimpinėse žaidynėse, turėtų gauti tam tikro dydžio stipendiją, nepriklausomai nuo užimtos vietos. Net paskutinėje vietoje likęs atletas yra daug stipresnis už tą, kuris visai nepateko į olimpines žaidynes. Tai turėtų būti pagarbos ir pripažinimo ženklas už ilgametį darbą ir pasiektą aukščiausią sporto lygį.

Taip pat trūksta aiškumo dėl trenerių atlyginimų. Būtų logiška įvesti kvalifikacines kategorijas pagal darbo lygį ir atsakomybę. Šiuo metu susiduriame su paradoksu, kai treneriai, dirbantys su vaikais ar jaunimu, neretai uždirba daugiau nei tie, kurie rengia olimpinio lygio sportininkus. Tokia sistema iškraipo realybę ir menkina aukšto meistriškumo trenerių darbą, nuo kurio tiesiogiai priklauso Lietuvos vardo garsinimas tarptautinėje arenoje.