Treneris Sergejus Kasimovas: „Siekiant aukščiausių tikslų, reikalinga motyvacija“

 Zagrebe vykstantį pasaulio imtynių čempionatą atidžiai stebi patyręs imtynių specialistas, ilgametis šalies laisvųjų imtynių treneris Sergejus Kasimovas. Klaipėdietis pasidalino įžvalgomis apie čempionato organizavimą bei pirmos dienų laisvūnų kovas.

– Treneri, kokie pirmos čempionato dienos įspūdžiai?

– Esu ne pirmame čempionate, krenta į akis silpnoka organizacija, tačiau salė paruošta puikiai, atidarymas patiko, teisėjavimui pretenzijų kol kas taip pat neturiu.

– Pakalbam apie sportinę pusę.

– Varžybų lygis aukštas. Kalbant apie meistriškumą, kiekviename sporte vyksta tam tikras bangavimas. Ypač poolimpiniais metais, kuomet vyksta kaitų kartą. Tiek Europos, tiek pasaulio čempionatų lygis svyruoja nuo gan žemo iki vidutiniško ir aukšto. Atidarymo dieną vykusios dvikovos keturiuose svorio kategorijose parodė, kad šiandien varžybų lygis aukštas. Nors tik pirmi metai po Paryžiaus olimpinių žaidynių, bet jau yra daug aukšto lygio imtynininkų, kurie ateityje taps lyderiais pasaulio imtynėse. Zagrebe kai kurios kovos tiesiog fantastiškos.

– Man krito amerikiečio Zahido Valencijos (86 kg) dvikovos, o ką Jūs išskirtumėte arba ką įsidėmėjote?

– Jaxenas Forrestas – mažiukas amerikonas svoryje iki 61 kilogramo. Jis tik ką iš kadetų išėjo, jam vos aštuoniolika metų.

– Pauliaus Leščausko svoryje kovojantis čečėnų kilmės prancūzas Rakhimas Magamadovas yra Pauliaus bendraamžis, abiem dvidešimt vieneri. Tačiau lygiai šiek tiek skiriasi.

– Ne visus gamta apdovanojo talentu. Yra talentingų, yra gerų. Paulius geras sportininkas. Vėlgi, su kuo lyginti. Lietuvoje jis super.

– Ko trūksta, kad taptų elitiniu?

– Pirma, motyvacijos. Pasižymėto tikslo siekimo. Dabar menkinama praeitis, tačiau ankstesniais laikais kiekvienas sportininko siekis tapti sporto meistru. Vykdavo į varžybas, kad atsispirų nuo pirmo atskyrio ir po kažkokio laikotarpio gautų sporto meistro ženkliuką. Būti meistru, kiekvieno atleto siekis. Tokia gradacija motyvuodavo. Kalbant apie Paulių, jam pačiam reikia norėti siekti tikslų, bet prieš tai reikia nusistatyti savo sporto meistro kartelę ir judėti link jos.

– Zagrebe pertraukėlių intarpuose ant virš kilimų pakabintų kubų rodomi žymių imtynininkų pasisakymų įrašai, kuriuose atletai ir atletės dalinasi savo sportiniu keliu. Visi be išimties akcentuoja sunkų darbą, pasiaukojimą. Treneri, kaip mūsiškiams sekasi aukotis?

– Man patinka Paulius, jis imtynininkas savo esme, jis klauso ir girdi. Girdėti trenerį yra menas. Mano darbe galiu palyginti Paulių su Andriumi Mažeika. Jis taip pat klausdavo ir klausydavo. Kiti imtynininkai dažniausiai geriau už trenerį žino ką, kaip ir kada atlikti. Čia gera Pauliaus pusė. Tačiau pasakyk man, kaip imtyniauti pasauliniame lygyje su viena treniruote per dieną. Juk reikia arti. Paulius mokosi, labai mėgsta savo studijas, jam fantastiškai sekasi. Aišku, dėl to ne visada gali ateiti laiku į treniruotes. Kuomet prioritetu tampa studijos, negalima tikėtis rezultatų. Tuomet ir nereikia reikalauti iš jo kažko ypatingo. Antra, reikalingos ne šiaip treniruotės, o juodas dabas iki negalėjimo su stipriais sparingais. Lietuvoje šiuo metu suburti pajėgiausius laisvūnus į vieną salę beveik neįmanoma – kažkas traumavosi, kažkas susirgo, kažkas mokosi. Taip ir nusvyra rankos. Sportininkai naršo internetą, lankosi seminaruose, taip atranda savo apšilimo ir treniruočių metodikas, jų guru tampa specialistai, niekad gyvai nematę imtynių kovų ir taikantys savo metodikas beatodairiškai visiems. Rezultate – prieš varžybas sportininkai prasėdi ant volelių ir jogos kilimėlių bei tampydami gumytes ir lengvasvorius hantelius, taip ir nespėję tinkamai pasiruošti kovoms.

Valdas Malinauskas