Lenktynininkai papasakojo, ar varžybų metu jaučia baimę: turimi įgūdžiai – dar ne viskas

 Ekstremalaus sporto entuziastai neretai viešumoje vadinami bebaimiais, mat jų pasirodymai dideliu greičiu lekiant lenktynių trasose ar miško keliukais, atrodo, reikalauja visų savisaugos instinktų nepaisymo. Vis tik patys lenktynininkai pripažįsta, kad prie sportinio automobilio vairo apninka įvairūs jausmai, o baimė – taip pat ne išimtis.

Baimė automobilių sporte – nevienalypė

Profesionalus automobilių sportas verčia lenktynininkus išbandyti visas galimybių ribas, o dėl to sportininkai neišvengia klaidų bei avarijų, kurios palieka ne tik nesėkmės kartėlį. Siekiant rezultato baimė ir jaudulys kartais kyla net ir dėl ypač didelio noro, kad pasirodymas pavyktų sklandžiai.

Lietuvos „drifto“ čempionate besivaržantis „Urta by carVertical“ lenktynininkas Paulius Petrauskas teigė, kad baimė automobilių sporte nėra vienalypė. Vieni net ir sudaužę automobilį geba iškart sėsti į kitą ir lėkti toliau, kiti varžybų metu patiria didžiulį stresą, tačiau jis nepakiša kojos siekiant rezultato, o dar kitiems vairuotojams nerimas tampa it pagaliu į ratus, kai reikia pasirodyti varžybose, nors treniruočių metu rezultatai būna puikūs.

„Anksčiau prieš varžybas pats labai nerimaudavau, tačiau treniruotės prie simuliatoriaus vairo ir seansai su psichoterapeutu labai padėjo neigiamus jausmus sutramdyti, kad trasoje jie netrukdytų. Treniruojantis simuliatoriuje galima išbandyti įvairias trajektorijas, skirtingus pasirodymo scenarijus bei rasti atsakymus į visus klausimus be realios rizikos sudaužyti automobilį ar susižeisti pačiam. Taip pavyko nerimą pakeisti kovingumo režimu, kuris dabar visuomet užvaldo prieš pat statą“, – pasakojo P. Petrauskas.

Psichologinis pasiruošimas taip pat labai svarbus

Be abejonės, konkurencingumas taip pat sukelia atitinkamą jaudulį, tad „drifteris“ neslepia, kad kai kuriais atvejais, psichologinis pasiruošimas būna tolygiai svarbus turimiems automobilio valdymo įgūdžiams. Anot jo, kartais vos pasižiūrėjus į lentelę, kurioje būna nurodytos varžovų pavardės, galvoje kone nesąmoningai įvyksta savęs lyginimas su kitais, o pamačius skambesnes pavardes, atsiranda ir nerimas bei baimė.

Paulius Petrauskas (Olegs Petuhovs nuotr.) | Organizatorių nuotr.

„Sakyčiau, kad automobilių sporte tikrai dažnai varžybos būna pralošiamos dar net neatvažiavus į startą. Pats jaučiu, kad jei tenka kovoti su labai stipriu varžovu, nejučiomis pagalvoju, kad galbūt nesu pakankamai geras. Po tokių minčių startuoti būna sudėtingiau, o ir pats pasirodymas kelia dar daugiau nerimo, tad ir klaidų išvengti būna sudėtingiau“, – kalbėjo „Urta by carVertical“ pilotas.

P. Petrauskas teigė, kad jis pats didelių avarijų nepatyrė, tad tokio tipo baimės jo nekankina, tačiau prisiminė, kad Latvijos lenktynininkas Kristaps Bluss, po avarijos įvykusios 210 km/val. greičiu, kuomet siekė „drifto“ greičio rekordo Latvijoje, nieko nelaukdamas vėl sėdo prie pasiskolinto sportinio bolido vairo, kad neturėtų net menkos pertraukos, per kurią galvoje įsisuktų baimės mintys.

Klaidos kainuoja brangiai, tačiau jos turi privalumų

Lietuvos ralio čempionato daugkartinis čempionas ir vienas greičiausių Lietuvos ralio lenktynininkų Vaidotas Žala teigė, kad įvykus avarijai varžybų metu, iš tiesų gali atsirasti nejaukumas. Anot sportininko, jis dažniausiai būna trumpalaikis ir jį pavyksta gana greitai numalšinti, tačiau kai kuriais atvejais tokie įvykiai įsirėžia ir giliau į atmintį.

„Kiekviena nesėkmė, kaip ir gyvenime, taip ir sporte – kaupiasi ir formuoja patirtį bei brandą. Klaidos brangiai kainuoja, tačiau turi ir savų privalumų. Pamenu, 2013 metais patyriau gana didelę avariją varžybų metu. Maždaug 180 km/val. greičiu, įveikiant trampliną posūkyje, mūsų automobilis virto per priekį ir galą. Tai buvo vienintelis atvejis mano karjeroje, kai po avarijos atsidūriau ligoninėje patikrai, nes patyriau didelių sumušimų ir buvo sunku kvėpuoti.

Šis atvejis man giliai įsirėžė į sąmonę, todėl kurį laiką įveikdamas tramplinus posūkyje saugojausi labiau nei įprastai. Net ir dabar, praėjus daugiau nei 10 metų po to įvykio, tokiose situacijose vis tiek esu itin atsargus. Važiuoju drąsiau, tačiau visuomet labai atidžiai įvertinu stenogramos niuansus tokiose vietose“, – patirtimi dalijosi V. Žala.

Lenktynininkas teigė, kad galimybių lenktyniauti tokios patirtys iš esmės nepakeičia, tačiau giliai įsirėžia atmintyje, todėl ir jausmų analogiškose situacijose kyla įvairių. Anot jo, lenktynininkų savisaugos instinktas yra mažesnis, labiau atbukęs nei vidutinio žmogaus, todėl sėdintys prie sportinių automobilių vairo gali sau leisti daugiau ir toleruoti didesnę riziką. Vis tik V. Žala pabrėžia, kad nė vienas nenori skausmo, lūžusių kaulų ar kitų traumų.