Deividas Sirvydis: apie prastą tritaškių pataikymą ir reakciją į dar vieną traumą (2)
Rungtynių akimirka | Eriko Ovčarenko / BNS foto nuotr.
Lietuvos rinktinė užbaigė grupių etapą, tačiau jo finiše švedus pavyko nugalėti 3 taškų skirtumu (74:71).
Rungtynių pradžioje – dar viena trauma. Čiurną susižeidė Margiris Normantas, o Deividas Sirvydis pripažino, kad reakcija į tai buvo necenzūrinė.
„Tiksliai nežinau, kas nutiko, bet manau, kad tai buvo tik nikstelėjimas“, – kalbėjo D. Sirvydis.
– Gal dėl žaidėjų sveikatos metas užpirkti mišias?
– Nežinau, nepaaiškinami dalykai. Daug žaidėjų ir daug rinktinių patyrė traumas. Tikėkimės, Margiriui nieko blogo ir turėsime pilną sudėtį.
– Kokia buvo jūsų pirma reakcija į M. Normanto traumą?
– Necenzūrinė galvoje. Gaila, vėl lygioje vietoje trauma. Džiaugsmo neprideda. Neįsivaizduoju, kas tiksliai nutiko, bet manau, tiesiog nikstelėjimas. Nesu gydytojas.
– Apie ką buvo šios rungtynės, kurių pergalė nelabai kažkam ką lėmė?
– Vieniems kitą pajusti, išbandyti skirtingas rotacijas. Margiris turėjo žaisti įžaidėju, susitraumavo, vėl keitėsi planas. Kovėmės, labai svarbi pergalė mums prieš Rygą.
– 2 tritaškiai iš 18 – kame buvo problema?
– Neklauskite, nežinau, kaip užburta. Vos ne visi geri metimai, nekrenta ir tiek. Toliau mesime.
– Ar gavus daugiau minučių (33 min.) labiau pajaučiate ritmą?
– Stengiuosi neforsuoti, žaisti savo žaidimą, kažkas gavosi, kažkas ne, stengėsi visa komanda.
– Jūs pats čempionate pataikėte 2 tritaškius iš 20. Turite tam paaiškinimą?
– Neturiu, duobelių būna visada, sezono metu, dabar irgi užpuolė. Galvoje man tai nekeičia nieko, tai stipriausias dalykas, kurį turiu. Tikėkitės, Rygoje tinklelis atsiriš, grįšiu į save.
– Kaip tvarkotės psichologiškai, kad tai nepaveiktų pasitikėjimo?
– Sezono metu mini duobelių buvo ir pernai, ir užpernai. Eini, mėtai, dirbi, toks mūsų darbas – mesti ir pataikyti į krepšį. Šiuo metu nepataikome, metame.
– Ką iš kūrybos pusės dar galima išspausti šioje komandoje?
– Turime pagrindinį žmogų Joną, esame komanda, stipri savo dvasia. Reikia žaisti, dalintis kamuoliu, stengtis imti dvasia.
– Ar praradus tiek pagrindinį įžaidėją, tiek žmogų, kuris turėjo jį pavaduoti, pavyktų žaisti tą krepšinį, kurį turėjote demonstruoti?
– Nežinau, matysime, neturiu ką pasakyti.
