Kuo Dakaras primena dviračių sportą?

 Vladas Jurkevičius, Lietuvos autosporto lenktynininkas, žinomas dėl pasiekimų ralio varžybose. 2024-aisiais Jurkevičius sėkmingai debiutavo 2024 m. „Dakaro“ ralyje, o Lietuvoje tapo absoliučiu Lietuvos automobilių ralio čempionato (LARČ) nugalėtoju. Tačiau mažai kas žino apie jo alternatyviąją pusę dviračių sporte.

– Esate ralio pilotas, kaip sugalvojote pasukti į dviračių sportą? Kas jus patraukė?

– Pradėjau minti prieš penkerius metus, pastaruoju metu dalyvauju daugelyje plento ir gravel dviračių varžybų, esu laimėjęs kelias dviračių varžybas, šiemet tapau Lietuvos plento čempionu savo amžiaus grupėje. Treniruojuosi su „Colibris cycling“ komanda – viena stipriausių komandų Lietuvoje, esame profesionalūs mėgėjai.

Man nuoširdžiai patinka sportuoti. Patinka varžytis. Dviračių sportas yra disciplina ir tuo pačiu kasdienybės ritualas. Keliesi anksti ryte, prieš visus darbus pramini ir išventiliuoji mintis, dienos pradžia akimirksniu tampa žvalesnė. Mynimas man yra ne tik vertingas dienos atributas, tai ir buvimas dviračių bendruomenės dalimi, ir dalyvavimas varžybose. Tokia kombinacija atitinka mano gyvenimo būdą.

– Ar pastebite panašumų tarp Dakaro ir „Velomaratono“? Kas svarbiau – rezultatas ar procesas?

– Tiek vienu, tiek kitu atveju – tai sunkus sportas, reikalaujantis daug koncentracijos. Važiavimas dviračiu suteikia ne tik azartišką adrenaliną, bet ir fizinį krūvį. Palyginus bolidą ir dviratį ties finišo linija – po dviračių varžybų pasitenkinimas dvigubas, nes žinau, kad viską pasiekiau savo kūno pastangomis.

Abiem atvejais sunku ir psichologiškai – lauki starto, suki galvoje visus galimus scenarijus, tada važiuoji keliasdešimtą kilometrą ir svarstai: ką aš čia veikiu, kodėl man to reikia? (šypsosi). Tačiau kerti finišo liniją ir po ilgų važiavimo valandų užplūsta džiaugsmas ir pasitenkinimas. Nuo to momento jau laukiu kitų varžybų.

Rezultas ar procesas? Svarbūs abu. Mane visada labai motyvuoja rezultatas, tačiau jei procesas nebūtų artimas širdžiai, jei kasdien nebūtų smagu minti – neminčiau.

– Dalyvausite šių metų „Velomaratone“ – ar turite pasiruošęs triukų, gudrybių pergalei pasiekti?

– Pasiilgau „Velomaratono“, paskutį kartą dalyvavau 2021-aisiais, po to taip sukrisdavo, kad vis nepavykdavo, kiti planai imdavo viršų. Šiemet kalendoriuje pamatęs laisvą savaitgalį pagalvojau: super, pagaliau vėl susitiksiu su komanda ir galėsime prasilėkti.

Dviračiai – komandinis sportas. Kaip plento varžybose, taip ir „Velomaratone“ su komandos nariais stengsimės sukovoti visuose etapuose, pasidaryti oro koridorius, leisti vieni kitiems pailsėti tam tikruose ruožuose. Vienam be komandos labai sunku ir rizikinga. Kai varžomės plento lenktynėse nesvarbu, kuris konkretus komandos narys laimės, dėliojamės strategiją, kad nugalėtojas būtų vienas iš mūsų komandos.

„Jau šešiolika metų turime galimybę iš arti stebėti, kaip nuolat auga ir stiprėja dviratininkų bendruomenė. Kasmet į „Velomaratoną“ susirenka tūkstančiai entuziastų iš įvairių Lietuvos miestų ir net užsienio, atsiveždami ne tik savo dviračius, bet ir skirtingas istorijas bei patirtis.

„Velomaratonas“ – tai ne tik varžybos dėl greičiausio rato ar aukščiausio rezultato. Tai renginys apie fizinės ištvermės ir emocinės sveikatos pusiausvyrą, apie bendrystės jausmą, kurio neįmanoma išmatuoti sekundėmis ar kilometrais. Jausmas, kurio nepaliksi už nugaros kirtęs finišo liniją – jis keliauja kartu dar ilgai po renginio“, – dalinasi „Velomaratono“ organizatoriai.

Dviračių bendraminčiai „Velomaratone“ susitinka jau rugpjūčio 24 d. Sporto projektas bendrai finansuojamas Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšomis.