Su keturračiu – į lenktynes: kokioms trasoms tiks garaže stovimas modelis, o kam reikės papildomų investicijų?

 Istorija byloja, kad lenktynės prasidėjo tuomet, kai į gatvę išriedėjo antras automobilis. Šį posakį galima pritaikyti ir motociklams, sunkvežimiams ar bet kokioms kitoms transporto priemonėms. Net iki jų žmonės varžėsi joję žirgais ar jų tempiamais vežimais. Žmogų nuo seno traukia varžybos – tai įkvepia, o patrauklios transporto priemonės tik dar labiau skatina šį polinkį. Viena tokių priemonių – keturračiai. Jų Lietuvoje vis daugėja, tad visai natūralu, kad daugėja ir entuziastų, trokštančių išbandyti save sporte. Kur galima lenktyniauti keturračiu ir kaip tai daryti tinkamiausiai?

5 disciplinos, kuriose galima varžytis keturračiais

Valstybės įmonės Žemės ūkio duomenų centro duomenimis, Lietuvoje jau kelerius metus stebimas augantis keturračių populiarumas. Vien 2024-aisiais įregistruoti 1 742 nauji keturračiai – net trečdaliu daugiau nei 2023-aisiais, kai šių transporto priemonių buvo įregistruota 1 291.

Daugiausia keturračių įsigyjama darbui žemės ūkyje ar sodybose, tačiau jų greitis ir išskirtinis pravažumas masina savininkus leistis ir į pramoginius pasivažinėjimus. Plečiantis bendruomenei atsiranda ir noras varžytis – svarbiausia tai daryti saugiai, specialiai tam skirtose vietose.

„Motorider“ specialistas ir keturračių lenktynininkas Adomas Gančierius sako, kad šiuo metu Lietuvoje yra bent penkios disciplinos, kuriose galima lenktyniauti keturračiais.

„Pirmiausia – tradicinės purvo varžybos. Tai žiedinės pravažumo lenktynės, kuriose per nustatytą laiką reikia įveikti kuo daugiau ratų purvo trasoje. Antra – „Cross Country“ lenktynės, taip pat vykstančios uždarose trasose, bet jose mažiau purvo ir daugiau greito važiavimo bekele. Trečia – ralio reido varžybos, pavyzdžiui, Dakaro tipo, kur važiuojama pagal kelio knygą. Tai dažniausiai ilgos, kelias dienas trunkančios lenktynės. Jos artimos „Baja“ tipo lenktynėms, kurios itin populiarios Lenkijoje – jų kelio knygose sužymėti visi posūkiai. Ir penkta – orientacinės varžybos, kurios vyksta bendrojo naudojimo keliais. Čia, laikantis Kelių eismo taisyklių, reikia surinkti kuo daugiau vietovėje pažymėtų taškų“, – pasakoja A. Gančierius.

Norint pranašumo – įprasto keturračio nepakaks

Ar keturračių sportui būtinas specializuotas keturratis – viskas priklauso nuo keliamų tikslų. Anot A. Gančieriaus, beveik visose varžybose galima startuoti ir su tuo, kas stovi sodybos garaže, tačiau kai kurių disciplinų varžybose tam tikri modeliai suteikia pranašumą.

Pavyzdžiui, „Cross Country“ lenktynėse vieni iš lyderių yra „Yamaha Raptor“ modeliai – lengvieji, tik galiniais ratais varomi keturračiai, sveriantys iki 250 kg. Palyginimui, tradiciniai keturračiai gali būti dvigubai sunkesni. Tokie modeliai ilgą laiką dominavo ir Dakaro ralyje – būtent su tokiu keturračiu važiavo ir Laisvydas Kancius. Šie modeliai itin greiti, kai trasoje mažai purvo. Vis dėlto sportui ruošti keturračiai turi vieną esminį trūkumą – jų beveik neįmanoma panaudoti kitur. Jie nėra tinkami važiuoti viešojo naudojimo keliais ir nepasitarnaus nei ūkyje, nei sodyboje.

Su keturračiu – į lenktynes | Organizatorių nuotr.

Mėgėjai bei pradedantieji lenktyniauja tuo, ką turi. Lietuviškose sodybose dažniausiai sutinkami praktiški, sunkieji keturračiai. Norint dalyvauti „Baja“ tipo ar ralio reido lenktynėse, vieni greičiausių, anot „Motorider“ specialisto, yra „Polaris Scrambler S“, pasižymintys didele važiuoklės eiga. Vis dėlto, nors prie jų galima tvirtinti kablį priekabai, tai labiau sportui skirti modeliai, kurių praktiškumas menkesnis nei, tarkime, Lietuvoje populiariausių „CFMOTO“ keturračių.

Sportinių modelių kaina taip pat gali išgąsdinti. Pavyzdžiui, „Polaris Scrambler S“ su vieno litro, 89 AG varikliu kainuoja nuo 18 tūkst. eurų. Savo ruožtu 1 litro 84 AG variklį turintis ir 20 kg sunkesnis geriausios komplektacijos „CFMOTO CFORCE 1000 Touring“ kainuoja apie 13 tūkst. eurų.

Pasak A. Gančieriaus, pagrindinė problema su ralio reido tipo keturračiais Lietuvoje ta, kad trūksta tinkamų vietų jiems eksploatuoti – tokio tipo varžybos čia nevyksta, todėl tenka keliauti į užsienį. Tuo metu Lietuvoje organizuojamos lenktynės daugiausia vyksta uždarose trasose – tai „Cross Country“ ar purvo pravažumo varžytuvės. Pastarosioms reikia arba modifikuoti turimus keturračius, arba rinktis specialiai pritaikytus modelius.

Sportui purve skirti keturračiai turi aukštai iškeltus radiatorius ir oro paėmimo sistemas – tai būtina, nes tenka važiuoti per gilų vandenį. Tokiems iššūkiams pasirengęs 101 AG siekiantis „Can-Am Outlander 1000R X MR“ modelis kainuoja beveik tiek, kiek kompaktiškas automobilis – apie 22 tūkst. eurų. Į šią nišą neseniai įžengė ir „CFMOTO“ su „CFORCE 1000 Mud Version“ modeliu, turinčiu apsauginį rėmą, gervę, aukštai iškeltą radiatorių ir galingiausią gamintojo variklį. Jo kaina – apie 14,5 tūkst. eurų.

Pirminė investicija – į saugumą

Lengviausia keturračio pasirinkimo galimybė – orientacinės varžybos. Jose galima lenktyniauti bet kokiu keturračiu, nes rezultatą lemia ne transporto priemonės techninės savybės, o vairuotojo navigaciniai gebėjimai.

Specialistai rekomenduoja pirmiausia išbandyti jėgas su turimu keturračiu – taip lengviau suprasti, kuri disciplina patinka labiausiai. Ir nors daugeliui pirmiausia norisi atnaujinti techniką, prioritetas turėtų būti skiriamas saugumui.

Su keturračiu – į lenktynes | Organizatorių nuotr.

„Pats vairuotojas turi būti tinkamai apsaugotas – būtini kokybiški kūno šarvai, apranga. Į ją tikrai verta investuoti. Taip pat svarbus fizinis pasirengimas – keturračių sporte dirba visas kūnas, ypač rankos turi būti labai stiprios. Tai rimtas sportas. O apsaugos būtinos ir dėl to, kad griūties metu ant tavęs gali kristi pusę tonos sverianti transporto priemonė – situacija nemaloni“, – patirtimi dalijasi A. Gančierius.

Jo teigimu, kokybiška apranga gali pareikalauti bent 2 000 eurų investicijų. Geras šalmas kainuoja nuo 400 iki 1 000 eurų, keli šimtai eurų – kokybiški batai. Rekomenduojama rinktis ir specialius sprogstamuosius kūno šarvus su oro pagalvėmis – kritimo metu jie reikšmingai sumažina traumų riziką. Tokios apsaugos priemonės kainuoja apie 1 000 eurų.