Petraitis: apie NBA svajonės įgyvendinimą ir Lietuvos rinktinę

Krepšinio teisėjas Gediminas Petraitis dar 2015 m. tapo pirmuoju Lietuvos arbitru, kuriam pavyko pasiekti Nacionalinę krepšinio asociaciją (NBA) Stipriausioje pasaulio krepšinio lygoje savo 10-ąjį sezoną užbaigęs ukmergiškis dabar ruošiasi dar vienam iššūkiui – darbui Europos čempionate.

„Tai yra labai didelė garbė, nes iš tikrųjų atstovauju ir Lietuvai, ir Šiaurės Amerikos krepšinio federacijai, ir NBA. Širdyje esu lietuvis ir labai smagu, kad kartu su manimi į Europos čempionatą važiuoja dar 3 lietuviai – Juozas Barkauskas, Gvidas Gedvilas, Gintaras Mačiulis“, – ltu.basketball svetainei sakė G. Petraitis.

Su pražangas geriausiems pasaulio krepšininkams fiksuojančiu 36-erių G. Petraičiu kalbėjomės apie teisėjo darbo kasdienybę, Lietuvos krepšinį, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) puoselėjamą lietuvybę, jaunimo edukaciją ir motyvaciją.

– Gediminai, kaip sekasi atostogauti Lietuvoje?

– Į Lietuvą su žmona ir vaikais grįžtame kiekvieną vasarą. Smagu aplankyti gimines, pamatyti, kaip gražiai auga ir vystosi Lietuva. Turime ne tik nuostabius miestus, bet ir gamtą – visada čia smagu pagrybauti, pažvejoti.

– Jau rugpjūčio 10 d. kartu su kitais Lietuvos krepšinio teisėjais teisėjausite Kauno „Žalgirio“ arenoje, kur vyks kontrolines rungtynės tarp Lietuvos ir Sakartvelo rinktinių. Koks jausmas belaukiant savo debiuto Lietuvoje?

– Man tai labai svarbu, nes teisėjauti Lietuvoje visada buvo sena svajonė. Nors didžioji mano patirtis sukaupta JAV, širdyje visada jaučiuosi lietuvis – net ir netekęs Lietuvos pilietybės, savo ryšio su Lietuva niekada nepraradau. Teisėjavimas čia leidžia išlaikyti ryšį su namais, su savo šaknimis. Labai džiaugiuosi, kad į šias rungtynes galės atvykti mano artimieji – ir močiutė, ir šeima. Močiutė iki šiol mane matė dirbantį tik per televizorių. Jai tai tikrai daug reiškia. Man tai irgi bus ypatinga akimirka. Gaila, kad to nebesulaukė senelis – jis buvo didelis krepšinio fanas ir vienas iš mano nuoširdžiausių palaikytojų. Taip pat labai laukiu galimybės pirmą kartą dirbti su lietuvių teisėjų komanda. Iki šiol tokios progos neturėjau, todėl tai man bus svarbi profesinė ir asmeninė patirtis.

– Ar teisėjams galima kalbėti apie savo šalies krepšinio rinktinę? Jeigu taip, ko tikitės iš Lietuvos komandos?

– Niekas į čempionatus nevažiuoja tam, kad užimtų penktą vietą, visi važiuoja dėl medalių. Teisėjai irgi nori teisėjauti svarbiausiose rungtynėse. Nelabai noriu kalbėti apie sudėtį ir ką ji gali pasiekti, bet visi esame krepšinio mėgėjai, savo šalies patriotai ir norime, kad mūsų atstovaujamai šaliai pasisektų. Mes, teisėjai, įdedame labai daug darbo. Neabejoju, kad tą patį siekdami savo tikslų daro ir krepšininkai.

– Ar stebite Lietuvos jaunimo rinktinių pasirodymus Europos jaunimo čempionatuose?

– Šiaip vasaromis stengiuosi kažkiek pailsėti nuo krepšinio, bet žiūrėjau U20 Europos čempionatą. Gaila, kad neiškovojome aukso, bet ir sidabras mūsų rinktinei tikrai yra neblogas pasiekimas. Aišku, labai smagu, kad Universiadoje pavyko tapti 3×3 čempionais.

– Ar galėtumėte trumpai papasakoti, kaip atsidūrėte Amerikoje ir NBA virtuvėje?

– Į Ameriką kartu su tėvais išvažiavau 1998 m. Ten nuo ketvirtos klasės lankiau mokyklą, vėliau sekė studijų etapas. Kai buvau studentas, tėtis mane kalbino pabandyti teisėjauti, nes pats tą darė ir buvo pakilęs iki pirmojo NCAA diviziono.

Aš pirmaisiais metais atsisakiau. Antraisiais metais vėl pasiūlė pasibandyti. Aš nuėjau – patiko ir „užsikabinau“. Sakoma, kad kai kurie dalykai tiesiog atsitinka teisingu metu ir teisingoje vietoje. Buvo metai, kai vienu metu dirbau audito kompanijoje, teisėjavau moksleivių lygoje, pirmame NCAA divizione, buvau pakviestas į NBA Vasaros stovyklą, dar vėliau – į NBA Plėtojimosi lygą, kuri dabar vadinasi G lyga. Aš dirbau buhalteriu ir galiausiai darbdaviai paprašė rinktis – lieki dirbti buhalteriu arba eini teisėjauti, nes abiejų pareigų suderinti nebuvo įmanoma. Mane labai įtraukė teisėjavimas, pradėjau domėtis apie šio darbo perspektyvas. Teisėjavimo atžvilgiu, pakilti kažkur aukščiau, galimybių langas yra gana trumpas. Nusprendžiau duoti sau kokius 5–6 metus ir pažiūrėti, kas iš to išeis. Viskas kažkaip labai gerai sekėsi, gana greitai pakilau į Plėtojimosi lygos teisėjų sąrašus, kurie kviečiami teisėjauti atkrintamosiose. Po antrojo sezono Plėtojimosi lygoje gavau kvietimą dirbti priešsezoninėse NBA rungtynėse.

– Kiek praėjo metų nuo tavo pirmojo švilpuko iki pirmųjų NBA oficialių rungtynių?

– Žinokite, kažkur 5–6 metai. Būtent tiek, kiek ir buvau sau davęs laiko (šypsosi). Nežinau, ar per tuos metus pradirbau 10 000 valandų, kuri yra tarsi meistriškumo riba, bet teisėjavau tikrai labai daug. 

– NBA teisėjaujate jau 10 sezonų. Ar būna, kad kartais vis dar pasijaučiate lyg sapne, kai prieš save matote geriausius pasaulio krepšininkus?

– Kiekvienos rungtynės yra skirtingos. Atrodo, kad esi pasiruošęs, daug ką jau esi matęs ir žinai, bet žaidėjai nuolat stebina savo meistriškumu, šoklumu. Kita vertus, mes dirbame savo darbą ir stengiamės jį atlikti kuo geriau, kaip ir žaidėjai ir treneriai. Taip, tu žinai, kad jie yra pasaulinio lygio žvaigždės, tu juos gerbi, bet iš jų taip pat jauti pagarbą.

– Kiek rungtynių per reguliarųjį sezoną jums tenka teisėjauti?

– Maždaug tarp 60–65 rungtynių. Be to, turime pasiruošimą sezonui, priešsezonines rungtynes, atkrintamąsias ir vadinamąjį „Replay Center“ etapą. – Visi NBA teisėjai dirba pilnu krūviu ir kitų darbų neturi. Įdedame labai daug pastangų fiziniam pasiruošimui, taisyklių skaitymui, rungtynių ir vaizdo peržiūroms. Žmonės pamato tik mūsų darbą aikštėje, bet prieš tai būname atlikę labai daug kitų darbų.

– Ką manote apie rungtynes gerokai prailginančias vaizdo peržiūras, kurios rungtynėms neprideda dinamikos ir emocijos?

– Suprantu, kad dėl to žiūrovams rungtynės gali prailgti. Bet vaizdo peržiūros yra reikalingos. Jeigu jos užtrunka ilgiau, tai dėl to, kad kartais negaunam to vaizdo kampo, kurio norime ir iš kurio galėtume gauti atsakymą iš karto. Būna ir taip, kad netgi žiūrint vaizdo pakartojimą labai sudėtinga nuspręsti, nuo kieno rankos kamuolys paliko aikštę. Kai eini pasižiūrėti vaizdo įrašą, tikrai nenori suklysti, todėl jos užtrunka ilgiau. Būna, pats jauti, kad užtruko per ilgai, bet nesinori skubėti ir priimti blogo sprendimo. Jeigu suklydai prieš peržiūrą, antrą kartą suklysti tikrai nenori, ypač kai turi technologiją, kuria gali pasinaudoti.

– Žaidėjams paprastai reikia laiko persiorientuoti iš NBA į FIBA krepšinį. O kaip yra teisėjams?

– Tai yra labai geras klausimas. Nebus taip, kad ateisi iš NBA į FIBA krepšinį iš karto dirbsi lyg niekur nieko. Reikia įdėti labai daug darbo, kad žinotum visų taisyklių niuansus. Pavyzdžiui, ką ir kada gali ir ko negali peržiūrėti FIBA krepšinyje. Taisyklės bėgant metams irgi kažkiek keičiasi, todėl šiam darbui reikalinga maksimali koncentracija ir susikaupimas.

– Ką patartumėte jaunam žmogui, kuris svajoja vieną dieną teisėjauti NBA arba Europos čempionate?

– Viskas yra pasiekiama įdedant daug darbo. Pasakyčiau tai, ką man pasakė tėtis – tu negali savęs lyginti su kitais. Jeigu tu pradėsi lygintis su kitais, tu išgyvensi daug nusivylimų ir galvosi, kodėl į tas rungtynes paskyrė ne mane, o kažką kitą. Tu turi dirbti taip, kad pasiektum geriausią savo versiją profesijoje, kurioje dirbi. Yra daug faktorių, kurių negali pakeisti ar kontroliuoti. Jeigu tu tikrai būsi geriausia savo versija, geriausiu teisėju, kokiu tik gali būti, tau vieta anksčiau ar vėliau kažkur atsiras ir pamatysi, ką gali duoti tavo įdėtas darbas. Mes, teisėjai, norime teisėjauti septintosioms rungtynėms ar NBA finalams. Bet jeigu tu save lygintum su tais teisėjais, kurie ten teisėjauja, tu sėdėtum ir išgyventum dėl to, koks buvo blogas tavo sezonas. Geriau galvoti apie tai, kaip patobulėti ir tapti geresniu, o ne apie tai, kad šiandien atsiversiu taisyklių knygelę ir rytoj eisiu teisėjauti. Pats esu tą išgyvenęs kas kartą pereidamas į vis naują lygį.

– Gyvendamas ir dirbdamas multikultūrinėje JAV aplinkoje niekada neužmirštate savo šaknų ir visuomet puoselėjate lietuvybę. Kodėl jums tai svarbu?

– Mums, Amerikos lietuviams, lietuvybė yra labai svarbi. Labai. Mes jaučiame tą ryšį, nostalgiją, todėl buriamės ir bendruomenes, einame į lietuviškus renginius, mišias, norime tai išlaikyti ir perduoti tradicijas ir vertybes savo vaikams. Norisi, kad vaikai kalbėtų lietuviškai, žinotų svarbiausias Lietuvos šventes ir datas. Turiu draugų, kurių jau dvi ar trys kartos gimę ne Lietuvoje, tačiau jie vis tiek stengiasi išlaikyti lietuvybę ir tai mane labai žavi.