Ramūnas Navardauskas atskleidė, kuo „Velomaratonas“ primena „Tour de France”

 Ką tik baigėsi tris savaites trukusios „Tour de France“ lenktynės, prestižiškiausios pasaulyje daugiadienės dviračių lenktynės, kasmet pritraukiančios geriausius dviratininkus ir milijonus žiūrovų iš viso pasaulio. Šios lenktynės yra ne tik sporto reginys, bet ir gyva istorija, kurioje susilieja atletinis meistriškumas, dramatiškos pergalės, skaudūs pralaimėjimai bei energija pulsuojantis kultūrinis reiškinys.

Kalbamės su Ramūnu Navardausku, olimpiečiu, „Tour de France“ ir „Giro d'Italia“ lenktynių etapų nugalėtoju, daugkartiniu Lietuvos čempionu, „Velomaratono“ ambasadoriumi, apie panašumus tarp Paryžiaus ir Vilniaus dviratininko akimis, kokius triukus naudoja važiuodamas Vilniuje, kas svarbiausia norint pasiekti finišą pirmam.

– Baigėte profesionalaus dviratininko karjerą 2020-aisiais, ar vis dar stebite kas vyksta profesionalų sporte, ar stebėjote „Tour de France“ lenktynes?

– Nebestebiu, savo jau prisportavau (šypsosi). Kai esi perpratęs dviračių sporto pagrindus, žinai visas gudrybes, žinai kas ir kaip bus. Stebėti kitų triumfą ar skaudžius pralaimėjimus irgi nėra mano „arbatos puodelis“. Man įdomiausia varžybose dalyvauti. Kai galiu tam skirti laiko, geriau pats važiuoju dviračiu – taip galiu būti žiūrovas iš vidaus. Stovėdamas pakrašty nieko nepamatai. Pajusti greitį, bendrumą, starto jauduliuką, net prakaito kvapą – tai mane vis dar motyvuoja po tiek metų dviračių sporte. Nesvarbu rezultatas, svarbu emocijos.

– Kažkada minėjote, kad „Velomaratone“ jums primena legendines „Tour de France“ lenktynes? Sakykite, kuo?

– Tiek „Velomaratonas“, tiek „Tour de France“ pritraukia be galo daug žmonių. Kodėl tai svarbu? Tai yra nesuvokiamo stiprumo energetinis užtaisas lenktynių dalyviams. Kai jauti susirinkusios minios emocijas, energetinė vibracija ir atmosfera lenktynių trasoje taip pakyla, rodosi, net kitu oru kvėpuoji. Abu dviračių renginiai yra didžiausi regione, abu prilygsta įsitraukusių palaikytojų skaičiumi: bendraminčių, dviratininkų, žiūrovų.

Su niekuo nepalyginamas jausmas, kai artėji prie finišo ir girdi žmonių džiaugsmo šurmulį, tai tarsi įpučia ekstra jėgų paskutiniuose metruose. Jei atvirai, važiuoti lenktynėse – nuobodu. Tai reikalauja daug pastangų, susikaupimo, atstumas ilgas, reikia daug ištvermės, o susirinkusi palaikytojų minia primena, dėl ko esi čia.

Kalbant apie „Velomaratono“ jausmą, dalyvauti lenktynėse Vilniaus širdyje – visai kitos emocijos nei kažkur plynuose plento laukuose. Senamiesčio vaizdas suteikia kelionei šarmo, čia mėgaujiesi procesu: turistauji, jauti begalinį auditorijos palaikymą, susirenka bendraminčiai, draugai. Tai daugiau nei varžybos, tai kultūrinis miesto reiškinys. Visada sakau vaikų tėvams – registruokitės visa šeima, susikurkite sau šeimos šventę. Tai galimybė pamatyti dviračių sportą iš visai kitos perspektyvos, pajausti dviratininkų bendruomenės pulsą.

– O pats važiavimas Vilniaus ir Prancūzijos miestų gatvėmis – ar kažkuo panašus?

 –Paryžiaus, Eliziejaus laukai (Paris Champs-Élysées) ir Vilniaus Gedimino prospektas yra beveik identiški gatvėmis ir atmosfera. Tiek Vilniuje, tiek Paryžiuje, pravažiuoji finišą, prasideda grubesnės trinkelės, pradedi kilti į kalną, po to leidiesi, kalnas, kalnas, žiedas, leidiesi. Vilniuje, gal daugiau U formos posūkių.

Įdomus momentas, jei žmonių paklaustum ar Gedimino pr. yra lygus, tikėtina, dauguma, sakytų, kad taip. Bet kai prospektas ištuštėja nuo automobilių, žiūrint nuo Katedros į Seimą – gali pamatyti kalniuką. Žinoma, dviratininkai tai patiria kaskart važiuodami, jų nereikia įtikinėti (šypsosi). Visgi toks netikėtas atradimas būna net patiems vilniečiams.

– Išduokite paslaptį, „Velomaratone“ organizatoriai pastebėjo, kad važiuodami Gedimino pr. dviratininkai mėgsta važiuoti per vidurį nupiešta balta linija, kodėl?

– Visa trasa yra permaininga, reikalauja daug kantrybės, ištvermės, dar jei posūkiai šlapi, pamesi galvą ar važiuosi per greitai – gali paslysti. Vienoje atkarpoje prasideda brukas, nėra malonu, kai šuoliuoji kaip arklys. Kiekvienas kilometras reikalauja daug jėgų. Taigi, jei trasoje gali rasti vietų ar būdų, kaip palengvinti sau gyvenimą – naudojiesi šansu.

Gedimino prospekte trinkelės sudėtos zigzagais, kai važiuoji taip sudėtomis plytelėmis – dviratis barška. Atrodo, kas čia tokio? Bet kai važiuoji penktą, septintą dešimtą kartą – pradeda varginti, juk rankos, nugara, visas kūnas jau pavargęs. Ta balta juosta yra – poilsio linija, nes būtent čia plytelės sudėtos ištisa vertikalia linija. Kadangi nėra zigzago – barškėjimas retesnis, taigi šiek tiek lengviau važiuoti. Kiekvienas pabarškenimas pakelia padangas į orą bent akimirkai, bent milimetrą, o ratas ore – tai bereikalingai švaistoma energija. Jei gali panaudoti tą juostą bent minimaliam poilsiui – tai ir darai.

„Velomaratonas“ | Vytauto Pilkausko nuotr.

– Ar dalyvavimas „Velomaratone“ galėtų būti tramplinas jauniems dviračių talentams į profesionalų sportą?

– Žiūrint, iš sportinio taško, pats svarbiausias startas – Lietuvos dviračių plento čempionatas. Tačiau, komercinės varžybos, pritraukia ženkliai daugiau žmonių. Jei laimi, tave pamato ženkliai didesnė auditorija, pasirodo pranešimai žiniasklaidoje, gali atrasti daug naujų kontaktų. Aš esu laimėjęs „Velomaratoną“, taip pat Tomas Vaitkus, galimybė jaunam talentui atsidurti gretose šalia profesionalų, važiavusių aukštame lygyje, laimėjusių svarių apdovanojimų – tuo tikrai gali pasigirti. Tai pakelia laimėjimo svorio vertę, nes gali lygiuotis su savo srities geriausiais.

– Klasikinis klausimas – patarimas iš profesionalo lūpų jauniems sportininkams – kas svarbiausia ruošiantis varžyboms?

– Sakyčiau, mėgautis tuo, ką darai. Taip, fizinis, psichologinis pasirengimas svarbu, tačiau dažnai matau, kaip jauni sportininkai perdega, nes nori tik laimėti. Jie pamiršta stebėti varžybas, susidegina kur nereikia. Taip, svarbu, tinkamai maitintis, teniruotis, tačiau persvarą lemiantis veiksnys: kantrybė ir psichologinė ramybė - tai suteikia aiškų žinojimą, ką darai. Kai žinai, ką darai – gali būti ramus. Būdamas karštakošis – susideginsi.

– Vidinė ramybė – lengva pasakyti, tačiau, kaip šią būseną pasiekti?

– Žiūrėti į viską paprasčiau, ne per rimtai. Sportininkai labai nori į profesionalumą žiūrėti super rimtai: kalorijos, speciali mityba, treniruočių grafikas. Tačiau pamiršta pamatinį sluoksnį – tiesiog laiku pavalgyti, valgyti kaip visada, daryti apšilimą kaip visada, neeksperimentuoti, išsimiegoti. Rutina suteikia ramybę, visai kaip ėjimas į bažnyčią. Padeda nuoseklumas, ritualai – ramybė pajaučiama per atkartojamus ir pažįstamus dalykus.

– Ar planuojate šiemet dalyvauti „Velomaratone“?

– Didysis vaikas startuos tikrai, jau visas „briedis“, šiuo metu jam penkeri. O mes su žmona abu dviratininkai, tai čia klausimas, kuris kurį išleis, teks mesti burtus (juokiasi). Mat kažkas turės pabūti su mažąja dama, kuriai dabar devyni mėnesiai. Beje, kai 2020-aisiais laimėjau „Velomaratoną“ ant scenos lipau atsiimti apdovanojimą su sūnumi, kuriam tuo metu tebuvo šešios savaitės.