Į Lietuvą grįžusios U-20 rinktinės vyr. treneris Darius Songaila: „Sidabro medalis dabar yra kartesnis, bet tikrai bus daug saldesnis vėliau“
Lietuvos U-20 krepšinio rinktinė sugrįžo namo | Pauliaus Peleckio / BNS foto nuotr.
Sidabro medalius iškovojusi Lietuvos jaunimo (U-20) krepšinio rinktinė sugrįžo į Vilnių, kurio oro uoste kalbintas vyriausiasis treneris Darius Songaila pasidalino mintimis apie praėjusį čempionatą.
D. Songailos teigimu, nors finale ir buvo pralaimėta Italijos ekipai, tačiau nusiminti nereikėtų, o tai, ką pavyko pasiekti, žaidėjai supras tik vėliau.
„Skauda žiauriai balsą, prarėkiau. Pradėsiu nuo to, kad noriu padėkoti federacijai ir visiems rėmėjams, kurie prisidėjo prie šio proceso – nuo „kinezų“, komandos vadovų, nuo mano kolegų iš Amerikos. Taip pat visiems vaikinams, kurie sutiko atvažiuoti, kurie atstovėjo visą procesą. Galutinis rezultatas – sidabro medalis – galbūt yra kartesnis dabar, bet tikrai bus daug saldesnis vėliau. Tą patį sakiau ir komandai. Džiugu, kad galėjome užimti šią prizinę vietą ir labai džiugu dėl žaidėjų“, – sakė D. Songaila.
– Kaip komanda reagavo į pergalę prieš Prancūziją?
– Visą laiką yra įmanoma geriau. Vėliau supratome, kad mūsų finalas ir buvo su prancūzais. Pusfinalis tikrai buvo labai „superinis“, žaidėjai buvo užsivedę, įvykdė planą. Taip pat dar ir pataikėme, tai taip ir gavosi.
– Vyriausiojo trenerio rolėje jums tai pirmasis medalis. Kiek smagu dėl savęs?
– Ta kartelę užsikėliau.. Pirmą kartą vyr. treneriu ir iš karto medalis. Džiugu nuo to pradėti, kelias dienas dar pagyvensiu šiomis emocijomis, o tada reikės pamiršti, nes laukia kitas vyr. trenerio darbas.
– Ką ši komanda turėjo tokio, kad leido užimti antrą vietą Europoje?
– Turnyro pradžioje žaidėme sunkiau kaip komanda, o tas visas susiklijavimas atėjo aštuntfinalio rungtynėse. Ketvirtfinalyje ir pusfinalyje žaidėme kaip komandą, stovėjome vienas už kitą, emocija, išpildymas... Tas noras įrodyti, kad jie tikrai gali, o ne šiaip surinkti sudalyvauti.
– Sugrįžote laimingi ar nusiminę?
– Galėsite vyrukų paklausti, tikiuosi, kad laimingi.
– Aleksas Bieliauskas buvo vienas komandos lyderių. Ar nustebinote tokiu jo universalumu?
– Man asmeniškai jis buvo stabiliausias ir geriausias žaidėjas. Lengviau dėlioti kažkokias schemas, kai turi tokį penktą numerį. Labai džiaugiuosi, kad Aleksas turėjo tokį turnyrą, labai linkiu jam sėkmės universitete.
– Kaip pats vertintumėte tokią patirtį su jaunimo rinktine?
– Aišku, tas medalis yra labai gerai, bet man asmeniškai bet koks rezultatas būtų buvęs neįkainojama patirtis, kaip vyr. trenerio darbe. Ypač prieš prasidedant klubiniam krepšiniui.
– Ar Italija buvo pati stipriausia čempionato komanda?
– Tai jūs žiūrėjote, turėjote susiformuoti savo nuomonę. Tą dieną ji buvo stipriausia, tikrai nusipelnė laimėti ir pelnytai laimėjo. Mes to aukso nenusipelnėme. Ar ji buvo viso turnyro stipriausia komanda? Negali neigti – ji turi aukso medalius.
– Kas galėtų ateityje praverti Eurolygos ir NBA duris?
– Vyrukams yra 19-20 metų, jie turi dirbti toliau. Profesionalios karjeros labai įdomiai dėliojasi, kai kurie anksčiau subręsta, kiti – vėliau ir ateina daug vėliau. Visi turi galimybių. Gal talento ir duomenų pas visus ne vienodai, bet galimybes turi visi.
– Ką galėtumėte pasakyti apie komandos charakterį?
– Džiugu buvo matyti, kad komanda klijavosi su kiekvienomis rungtynėmis.
– Kokie pirmieji jūsų žodžiai buvo po pralaimėto finalo rūbinėje?
– Pasakiau, kad pakeltų galvas į viršų, maudytųsi ir važiuosime švęsti.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
